Praėjusią savaitę buvo palaidotas žiauriai nužudytas 31-erių paramedikas Mantas Sadauskas, o viena iš įtariamųjų jo byloje – buvusi žmona Justina Gaigalaitė. Ji savo kaltę, pasak advokato, neigia. Dar iki paramediko kūno suradimo artimieji nurodė, jog ši moteris gali būti susijusi su nusikaltimu, o ženklų apie žiaurų elgesį buvo ir anksčiau.
Anksčiau M. Sadausko artimieji pasakojo, jog paramedikas skyrėsi su savo vaikų motina, o teismas priskyrė vaikų globą tėčiui. Artimieji nurodė, kad po šio įvykio jų kieme buvo padegti du automobiliai, o dėl nusikaltimo jie įtarė J. Gaigalaitę.
Panevėžio policijos atstovė Odeta Jukniūtė vėliau naujienų portalui tv3.lt patvirtino, kad dėl 2024 metais padegtų automobilių M. Sadauskas kreipėsi į teisėsaugą.
Negana to, sunku net įsivaizduoti, ką paramedikas galėjo ištverti santuokoje. M. Sadausko tėtis neabejojo, kad budeliai jo sūnų žiauriai nukankino, o vėliau su juo susidorojo.
„Aš sūnų mačiau, mačiau kaktoj yra šautinė žaizda ir parašyta mirties liudijime, kad yra kiauryminis šūvis, nuo kurio mirė, bet aprašymo smulkaus aš neturiu dar“, – anksčiau TV3 žinioms pasakojo paramediko tėtis.
Ši istorija atvėrė skaudžią visuomenės žaizdą, smurtą prieš vyrus, dėl to naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į psichologą, portalo psichika.eu įkūrėją Edvardą Šidlauską, kuris ragino laiku pastebėti reikšmingus smurto ženklus.
Vyrai rečiau kalba apie patiriamą smurtą
E. Šidlauskas pasakojo, kad iš tiesų apie moterų smurtą prieš vyrus yra prabylama kur kas rečiau nei apie vyrų smurtą prieš moteris.
Pasak jo, tam yra ne viena priežastis.
Pašnekovas nurodė, kad vyrų pasirinkimas tokiose situacijose tylėti neretai yra susijęs su jų pačių požiūriu į situaciją.
„Jie dažnai jaučia gėdą ir linkę nutylėti tai, ką patiria. Jei vyras patiria smurtą, dažniausiai jis tai slepia, nes tai tarsi laikoma nevyriška. Dėl to dalis problemos yra ta, kad patys vyrai apie tai nekalba“, – nurodė jis.
Psichologas taip pat pasakojo, kad dar viena priežastis – retesnis moterų fizinis smurtas prieš vyrus, tačiau dažnesnis psichologinis smurtas.
E. Šidlauskas kalbėjo, kad psichologinį smurtą yra kur kas sunkiau ne tik pastebėti, suvokti, kad tai smurtas, bet ir įrodyti, kad tai įvyko.
„Taip pat vyrai, deja, dažniausiai yra mažiau psichologiškai raštingi, todėl dažnai net nesupranta, kad tai, ką jie patiria, yra smurtas.
Pavyzdžiui, Lietuvoje didesnė dalis žmonių su aukštuoju išsilavinimu yra moterys. Aišku, tai neatmeta savišvietos galimybių, bet vis tiek man atrodo, kad vyrai šiuo metu Lietuvoje yra mažiau sąmoningi šioje srityje“, – kalbėjo jis.
Visuomenėje tebėra gajūs vyriškumo stereotipai
Reikšminga prabilti apie dar vieną priežastį, kodėl vyrų patiriamo smurto istorijos retai išlenda aikštėn, o apie jas sužinome jau tik nutikus tragiškiems įvykiams.
Psichologo teigimu, ypatingai vyresnėje kartoje yra gajūs stereotipai apie vyriškumą, kurie gali padaryti reikšmingos žalos vyrui.
„Jie susiję su vyriškumo įvaizdžiu iš senesnių laikų – vadinamąja mačizmo kultūra.
Vyrui primetamas „kieto vyro“ įvaizdis, kad jis turi būti stiprus, viską atlaikantis, o tada vyras nesąmoningai bando tą įvaizdį atitikti, nes tai yra iš kultūros primesta norma.
Į tą įvaizdį tiesiog neįeina situacija, kad vyras skundžiasi, jog jam sunku ar kad jis yra silpnas“, – dalijosi pašnekovas.
Jis pridūrė, kad šie stereotipai taip pat veikia moteris. E. Šidlauskas aiškino, kad į jo konsultacijas atėjusios moterys neretai kalba apie tai, kad jos nusivylusios vyrais, negerbia jų, o iš to kyla agresija ir panieka.
„Visa tai kyla iš to, kad jos irgi tiki tais vyriškumo stereotipais, laukia, kol jų vyras juos atitiks, o vyrai jų negali atitikti, tad moterys pradeda juos žeminti, niekinti. Galima sakyti, kad tiek moterys, tiek vyrai yra šių stereotipų aukos“, – pasakojo jis.
Vis tik E. Šidlauskas atkreipė dėmesį, kad tarp jaunesniosios kartos vyrų pastebimas kur kas mažesnis šio stereotipo gajumas. Anot jo, šiuo metu netgi susiduriama su priešingybe – vyrai yra jautresni, atviresni emocijoms.
Į konsultacijas atėję vyrai į problemą žvelgia su šypsena
E. Šidlauskas neslėpė, kad pats savo konsultacijose susiduria su vyrais, kurie patiria moterų smurtą. Pasak jo, nors situacija rimta, vis tik vyrai retai tai pripažįsta.
„Įdomu, kad vyrai apie tai dažnai kalba su šypsena, tarsi nuvertindami situaciją. Jie sako: „na, čia nieko tokio, tik truputį trenkė“, ir nesureikšmina to.
Tačiau jei jie patys taip pasielgtų su moterimi, reakcija būtų visiškai kitokia. Tai rodo dvigubus standartus ir tai, kaip vyrai linkę nuvertinti savo patiriamą smurtą“, – apie praktiką kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, problema kyla dėl to, kad tiek emocinis, tiek fizinis smurtas daro neigiamą poveikį visiems, tačiau vyrai dažnai to neparodo, problemą slepia.
„Kai kurie vyrai ateina pas mane netgi dėl drąsos išgėrę. Aš jų nekaltinu, nes neateina visai prisigėrę, tačiau jie labai bijo prisipažinti, kad, pavyzdžiui, žmona neištikima, kad buvo smurtas, kad su jais kažkaip ne taip yra elgiamasi“, – atvejais dalijosi jis.
Pašnekovas pasakojo, kad vyrai neretai renkasi slopinti emocijas alkoholiu, priklausomybėmis, azartiniais lošimais. Tai – jų būdas pabėgti nuo realybės, tačiau dažnai tokie atvejai baigiasi tragiškai.
„Statistiškai didžiausioje savižudybės rizikos grupėje yra vyrai, ypač vyresni nei 30 metų, kurie yra po skyrybų.
Tai yra kaina už tai, kad jie nesupranta savo emocijų ir nesureikšmina nei psichologinio, nei fizinio smurto. Jie viską kaupia viduje, o galiausiai tai pasireiškia savidestruktyviu elgesiu“, – nurodė E. Šidlauskas.
Kokie požymiai rodo, kad šeimoje smurtaujama?
Psichologas pabrėžė, kad pagrindinė problema vyrų, kurie kenčia nuo smurto, yra vienatvė. Susidūrus su moters smurtu vyrai neretai neturi su kuo pasidalinti savo problema, nesuvokia savo teisių ir galimybių.
Toks vienišumo patyrimas yra labai žalingas – su laiku jis pradeda gniuždyti žmogų, tad pašnekovas patarė ieškoti pagalbos, pavyzdžiui, psichologo.
„Dažnai vyrai net tiesiogiai nesiskundžia smurtu, o kalba apie simptomus – pavyzdžiui, fizinius skausmus ar kitus negalavimus, kurie iš tiesų gali būti psichosomatiniai. Kartais žmonės net nepagalvoja, kad jų priežastis gali būti psichologinė“, – pasakojo E. Šidlauskas.
Tuo tarpu artimiesiems psichologas taip pat patarė daugiau dėmesio skirti smurto ženklų atpažinimui. Pasak jo, fizinio smurto ženklai neretai yra matomi – mėlynės ar kiti sužeidimai.
Jo teigimu, verta pasidomėti, kaip vyras susižalojo, skirti žmogui dėmesio, jeigu smurto ženklai vis kartojasi.
„Psichologinį smurtą atpažinti yra sunkiau. Vyras dažnai slepia, bando apsimesti, kad viskas gerai, užsideda „kieto“ žmogaus kaukę.
Tačiau galima pastebėti tam tikrus signalus: padidėjusį uždarumą, tylumą, nebuvimą laimingu. Žmogus gali prarasti gyvenimo džiaugsmą, nustoti bendrauti su draugais, atsisakyti pomėgių. Iš esmės tai primena depresijos simptomus“, – dalijosi jis.
Psichologinis raštingumas – smurto problemos sprendimo įrankis
E. Šidlauskas taip pat atkreipė dėmesį į reikšmingą švietimo vaidmenį. Pasak jo, dažnesnis kalbėjimasis apie emocijas, emocinį intelektą ir santykių ribas gali duoti naudos sprendžiant smurto problemą.
Vis tik, pasak jo, šioje srityje taip pat reikšminga nepersistengti, mėginti atrasti balansą, nes ne visus konfliktus būtina spręsti per institucijas.
„Daug dalykų poroje galima išspręsti kalbantis, atsiprašant, ieškant sprendimų. Vis dėlto, jei smurtas yra ilgalaikis ir nuolatinis, pagalba tampa būtina“, – pabrėžė jis.
Taip pat pašnekovas nurodė, kad pamažu pastebi situacijos gerėjimą – vis daugiau vyrų pradeda domėtis psichologija.
Vis tik, kol kas skirtumas tarp vyrų ir moterų, kurie domisi šiomis temomis, yra didelis:
„Apie 80 procentų besidominčių yra moterys ir tik apie 20 procentų vyrai. Tai rodo, kad vyrų, kurie aktyviai domisi savo emocine sveikata, vis dar yra mažuma.
Dalis vyrų vis dar mano, kad psichologija yra nesvarbus dalykas ar net „moteriška“ tema. Dėl to šioje srityje dar tikrai yra kur augti.“
Tėtis atskleidė, kad sūnus rastas su šautine žaizda galvoje
31-erių metų paramediko kūną po daugiau nei paros paieškų pareigūnai rado užkastą įtariamosios draugo tėvo sodyboje Panevėžio rajone. Justinos mamos teigimu, šioje sodyboje yra buvę ir vaikai. Teko ir jiems leisti laiką su taip pat įtariamu žudiku, naujuoju Justinos draugu.
Nužudyto Manto tėtis penktadienį atskleidė, kad jo sūnus duobėje sodybos kieme rastas su šautine žaizda galvoje.
„Galva buvo uždengta. Aš nežinau, ką pasakyti. Sumeldžiau rožinį, sušnekėjau už jo dvasią“, – sako iš salės išeinantis panevėžietis Tomas.
Į paskutinę kelionę išlydėti paramediko kolegos netramdė ašarų.
„Jeigu galėčiau, užduočiau tai moteriai tik vieną klausimą – Ar tu supranti, ką tu padarei savo vaikams, Justina?“ – susigraudinusi kalbėjo Manto kolegė.
Įtariamąja tapusi buvusi Manto sutuoktinė taip pat dirbo greitojoje. Apie ją kolegos nedaugžodžiauja.
O Mantą lydi gražiausi atsiliepimai, tiesa, dabar liksiantys tik prisiminimais kiekvieno atmintyje.
„Praeitą savaitę dar bendravome, dirbome kartu, juokėmės. Labai keista ir dar nesuvokiama, kad jo nebėra“, – sunkiai žodžius rinko kolegė Agnė.
„Sunku kalbėti, kai, atrodo, nueisi į greitąją ir jo nebebus, labai gaila“, – atsivėrė dar vienas kolega Vakaris.
„Labai geras žmogus buvo, tikrai labai sunku, širdį spaudžia“, – pasakojo medikas Deimantas.
Ėmė rinktis ir visiškai jo nepažinoję žmonės
Ir danguje per laidotuves – tai saulė švietė, tai kruša pylė, lyg Manto gyvenimas – ir su labai daug šviesos, džiaugsmo, gražių akimirkų. Ir skausmu, nerimu, kova už vaikų gerovę.
„Jis sakydavo darbe, kad dėl tų vaikučių kovoja, kad ji ten nenori atiduoti“, – pasakojo kolegė Gitana.
Prieš pat išlydint Mantą – ėmė rinktis ir visiškai jo nepažinojusieji žmonės.
„Nepažinojau, esu dėl savęs porą sykių greitąją išsikvietęs, gal ir jis buvo atvažiavęs. Tą moterį dar žiūrėk bandys traukti už ausų, jai tas ar tas buvo. Advokato tokia profesija. Kaip šneka, ji nekalta, tai oj oj oj“, – sakė panevėžietis Sigitas.
Abejingų žiaurus ir suplanuotas nusikaltimas nepaliko.
„Čia yra tikriausiai demonai, negalim pavadinti žmonėmis, protu nesuvokiami dalykai. Artima ir situacija, labai puikiai suprantu visa šitą įvykį. Vienareikšmiškai kalta Manto buvusi sutuoktinė“, – dalijosi panevėžietis Rytis.
„Palinkėjo brolienė, kad kalėjime supūtum už tokius darbus“, – neslėpė kaimynas Vytautas.
Manto vaikų darželio direktorė Alma taip pat nuostabiausiais žodžiais atsiliepė apie Mantą, pasakojo, kad jis buvo nuostabus tėtis, be proto mylintis savo vaikus.
Paskutinį kartą Mantą išlydėjo sirenos
Mantas, anot draugų, buvo ne tik puikus tėtis, paramedikas, bet ir labai geras, sąžiningas žmogus, mylintis techniką.
„Aš jį gerai pažinojau, žinot, kai žmogus turi daug planų, yra motyvuotas, motyvuoja kitus aplinkui. Sunku ką komentuoti. Aš noriu visiems pasakyti – mylėkim gyvenimą ir džiaukimės kiekviena akimirka. O Mantas mylėjo. Tikrai taip“, – sakė Manto draugas Deividas.
Paskutinį kartą jį lydi sirenos, kurių garsas buvo paramediko kasdienybė skubant gelbėti kitų gyvybes.
O motociklų variklių griausmas – aistra, kuria gyvenimą mylintis žmogus degė.
„Kokia pagarba žmogui, kaip gražiai. Man gėda, aš verkiu prieš kamerą, bet negaliu, labai skauda širdį“, – sakė jautrią akimirką stebėjusi panevėžietė Valerija.
O štai kaip žmonės sustoję tiesiog pakelėse pagerbia išlydimą Mantą. Ir taip kas kelis ar kelioliką kilometrų iki pat kapinaičių, kur keliauja Mantas.
Prireikia laiko kol prie kapinių išsirikiuoja dešimtys automobilių. Motociklai.
Ir štai Manto paskutinė kelionė į amžinojo poilsio vietą pačių brangiausiųjų apsuptyje.
