Vasaros vidurys daugeliui asocijuojasi su aktyviu poilsiu gamtoje, tačiau kartu tai ir metas, kai išlieka didelė rizika susidurti su erkėmis. Nors vis dar gajus įsitikinimas, kad skiepytis nuo erkinio encefalito liepą ar rugpjūtį jau per vėlu, specialistai pabrėžia – apsisaugoti galima ir prasidėjus sezonui. Kada verta rinktis pagreitintą vakcinacijos schemą, kaip greitai susiformuoja imunitetas ir kodėl vien repelentų nepakanka? Apie dažniausius mitus, erkinio encefalito keliamą pavojų ir veiksmingiausias apsaugos priemones papasakojo „Northway“ šeimos gydytoja Domantė Mačiulytė.
– Vis dar gajus įsitikinimas, kad vasaros viduryje skiepytis nuo erkinio encefalito jau per vėlu. Ar tai tiesa, ar mitas?
– Tai – mitas. Nors patogiausia vakcinaciją pradėti žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai iki erkių aktyvumo sezono lieka daugiau laiko, skiepytis nuo erkinio encefalito galima visus metus, taip pat liepą ar rugpjūtį. Atidėjus skiepą iki kito pavasario, žmogus lieka neapsaugotas ne tik likusią vasaros dalį, bet ir rudenį, kai erkės vis dar aktyvios.
Svarbu tik suprasti, kad vakcina nesuteikia apsaugos tą pačią dieną. Vienos dozės paprastai nepakanka patikimai apsaugai, todėl pradėjus skiepytis vasarą būtina laiku gauti antrąją dozę ir toliau užbaigti visą trijų dozių kursą.
– Jei žmogus skiepytis nusprendžia dabar, liepą ar rugpjūtį, kokios apsaugos jis gali tikėtis ir kada pradeda formuotis imunitetas?
– Imuninė sistema pradeda reaguoti jau po pirmosios dozės, tačiau viena dozė nelaikoma pakankama patikimai apsaugai. Reikšmingesnės apsaugos tikimasi po dviejų dozių, kai organizmas jau būna pagaminęs daugiau virusą neutralizuojančių antikūnų.
Praktikoje žmogui rekomenduojama laikyti save geriau apsaugotu praėjus maždaug dviem savaitėms po antrosios dozės, tačiau didžiausia ir ilgiausiai trunkanti apsauga susidaro tik užbaigus trijų dozių pirminį kursą.
Taikant vienos dažniausiai naudojamų vakcinų pagreitintą schemą, antroji dozė gali būti skiriama praėjus 14 dienų po pirmosios. Trečioji dozė skiriama po kelių mėnesių ir užbaigia pirminę vakcinaciją. Konkretūs intervalai priklauso nuo naudojamos vakcinos, todėl juos turi nurodyti skiepijantis sveikatos priežiūros specialistas.
Iki tol, kol susiformuoja imunitetas, ir net pasiskiepijus būtina toliau saugotis erkių. Vakcina apsaugo nuo erkinio encefalito, tačiau neapsaugo nuo Laimo ligos ar kitų erkių platinamų infekcijų.
– Kada rekomenduojama rinktis pagreitintą vakcinacijos schemą ir kuo ji skiriasi nuo įprastos?
– Pagreitinta schema dažniausiai pasirenkama tuomet, kai apsaugos reikia greičiau: vakcinacija pradedama jau prasidėjus erkių aktyvumo sezonui, artėja kelionė ar poilsis gamtoje, numatomas darbas miškingoje ar žolėtoje vietovėje arba žmogus tiesiog nenori likusią sezono dalį būti visiškai neapsaugotas.
Taikant įprastą vienos dažniausių vakcinų schemą, pirmoji ir antroji dozės skiriamos 1–3 mėnesių intervalu. Pagreitintos schemos atveju antroji dozė gali būti suleidžiama po 14 dienų. Trečiosios dozės laikas paprastai nesikeičia – ji skiriama praėjus 5–12 mėnesių po antrosios dozės. Kitai vakcinai gali būti taikoma kitokia pagreitinta schema, todėl nereikėtų savarankiškai planuoti datų pagal internete rastą grafiką.
Pagreitinta schema nereiškia „silpnesnio“ skiepo. Skiriasi pirmųjų dozių intervalai, kad imuninė apsauga pradėtų formuotis greičiau. Vis dėlto būtina nepamiršti trečiosios ir vėliau palaikomųjų dozių, nes neužbaigtas kursas neužtikrina optimalios ilgalaikės apsaugos.
– Dalis žmonių mano, kad erkės pavojingiausios tik pavasarį. Ar rizika užsikrėsti erkiniu encefalitu išlieka visą vasarą ir rudenį? Ar ji šiuo metu sumažėja?
– Rizika tikrai nesibaigia pavasarį. Erkės aktyviausios šiltuoju metų laiku ir išlieka aktyvios vasarą bei rudenį, kol oro sąlygos tam palankios.
Rizika gali svyruoti priklausomai nuo temperatūros, drėgmės, vietovės ir žmogaus veiklos, tačiau vien dėl to, kad pavasaris jau praėjo, jos laikyti sumažėjusia negalima.
Erkės aptinkamos ne tik miškuose. Jos gyvena žolėtose, krūmais apaugusiose vietose, parkuose, soduose, paežerėse ir kitose žaliosiose zonose. Lietuvoje erkiniu encefalitu galima užsikrėsti bet kuriame šalies regione.
– Kas šiandien dažniausiai užsikrečia erkiniu encefalitu? Ar vis dar galima sakyti, kad tai daugiausia miškus lankančių žmonių liga?
– Miškuose dirbantys ar dažnai juose besilankantys žmonės neabejotinai turi didesnę sąlyčio su erkėmis tikimybę, tačiau erkinio encefalito nebegalima laikyti vien miškininkų, grybautojų ar medžiotojų liga. Užsikrėsti galima leidžiant laiką sode, parke, prie vandens telkinio, pjaunant žolę, vedžiojant šunį ar ilsintis kaimo sodyboje. Lietuva yra endeminė teritorija, o infekcijos rizika egzistuoja ir mieste, ir kaime.
Todėl riziką geriau vertinti ne pagal tai, ar žmogus „vaikšto į mišką“, o pagal tai, ar jis apskritai būna žaliose, žolėtose ar krūmingose vietose.
– Erkinis encefalitas neretai vadinamas viena pavojingiausių erkių platinamų ligų. Kodėl? Kokias pasekmes jis gali palikti žmogaus sveikatai?
– Erkinis encefalitas pavojingas todėl, kad virusas gali pažeisti galvos smegenis, jų dangalus, nugaros smegenis ir periferinius nervus. Daliai pacientų liga prasideda panašiai kaip virusinė infekcija – karščiavimu, galvos ir raumenų skausmais, silpnumu. Po laikino pagerėjimo gali prasidėti antra ligos fazė, kurios metu išsivysto meningitas, encefalitas, nugaros smegenų ar nervų šaknelių pažeidimas.
Sunkiais atvejais gali atsirasti sąmonės sutrikimas, traukuliai, galūnių silpnumas ar paralyžius, rijimo ir kvėpavimo sutrikimai. Persirgus gali išlikti galvos skausmai, nuovargis, atminties ir koncentracijos sutrikimai, miego problemos, pusiausvyros sutrikimas, tremoras, emocinis labilumas ar nuolatiniai judėjimo sutrikimai. Dalies pacientų sveikimas trunka mėnesius, o kai kurių neurologiniai pažeidimai lieka visam gyvenimui. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad neurologinė ligos forma gali baigtis nuolatinėmis pasekmėmis, paralyžiumi ar mirtimi.
Svarbu ir tai, kad specifinio vaisto, kuris sunaikintų erkinio encefalito virusą, nėra. Gydymas yra palaikomasis, o sunkesniais atvejais žmogui reikalingas gydymas ligoninėje ar intensyviosios terapijos skyriuje.
– Kokių klaidų žmonės dažniausiai daro saugodamiesi nuo erkių? Ar vien repelentų ir kūno apžiūros po pasivaikščiojimo pakanka?
– Dažniausia klaida – pasikliauti tik viena apsaugos priemone. Repelentai, tinkama apranga ir kūno apžiūra sumažina erkės įsisiurbimo tikimybę, tačiau negarantuoja, kad erkė neįsisiurbs. Be to, erkės įkandimas dažniausiai neskausmingas, o pati erkė gali būti labai maža ir likti nepastebėta.
Patikimiausia taikyti kelių priemonių derinį: vilkėti šviesius drabužius ilgomis rankovėmis ir ilgomis kelnėmis, kelnes sukišti į kojines ar batus, naudoti tinkamą repelentą pagal jo instrukciją, vengti brūzgynų bei aukštos žolės ir grįžus kruopščiai apžiūrėti visą kūną. Ypač svarbu patikrinti pažastis, kirkšnis, pakinklius, juosmenį, sritį už ausų ir galvos odą.
Tačiau nuo erkinio encefalito veiksmingiausia specifinė apsauga yra vakcinacija. Kūno apžiūra ir greitas erkės pašalinimas labai svarbūs, bet vien jų nepakanka: erkinio encefalito virusas gali būti perduotas gana greitai po erkės įsisiurbimo. Be to, skiepas neatleidžia nuo kitų priemonių, nes jis neapsaugo nuo Laimo ligos.
Dar viena rečiau prisimenama klaida – nepasterizuoto ožkų, avių ar karvių pieno ir jo produktų vartojimas endeminėse vietovėse. Retais atvejais virusas gali būti perduodamas ir tokiu būdu.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie skiepus vis atideda manydami, kad „šiemet jau per vėlu, pradėsiu kitą pavasarį“?
– Laukimas iki kito pavasario nesuteikia jokios medicininės naudos – jis tik pratęsia laiką, kurį žmogus lieka neapsaugotas. Erkės aktyvios vasarą ir rudenį, o daug erkinio encefalito atvejų registruojama būtent nuo birželio iki lapkričio. Todėl pradėjus skiepytis dabar dar galima įgyti apsaugą likusiai sezono daliai ir kartu pasiruošti kitam sezonui.
Nereikėtų laukti ir „tobulo momento“. Pasitarus su šeimos gydytoju ar skiepijančiu specialistu galima parinkti įprastą arba pagreitintą schemą, atsižvelgiant į amžių, sveikatos būklę, planuojamas keliones ir buvimą gamtoje.
Ypač svarbu nedelsti vyresniems žmonėms, nes su amžiumi didėja sunkios ligos ir ilgalaikių pasekmių rizika.
Tadas Kreišmontas – esu itt.lt vyriausiasis redaktorius, rašantis ne tik apie technologijas ir inovacijas, bet ir apie kasdienes temas, artimas kiekvienam iš mūsų. Mano straipsniuose galima rasti naudingų patarimų, sodo gudrybių, įžvalgų apie astrologiją bei skanaus maisto idėjų.
