Šią savaitę pasitvirtinus žiniai apie 31-erių paramediko Manto Sadausko mirtį ir paaiškėjus, kad viena iš trijų įtariamųjų jo nužudymu yra buvusi sutuoktinė, Europos kultūrizmo čempionė Justina Gaigalaitė, socialiniuose tinkluose pasipylė ne tik užuojautos žinutės, bet ir vieši kaltinimai bei linčo teismas. Vis dėlto vienas komentaras ypač sukrėtė visuomenę – jį parašė Lietuvos štangos spaudimo čempionė Živilė Satkutė.
Po žinios apie paramediko mirtį socialinius tinklus užliejo sukrėstų žmonių užuojautos ir liūdesio žinutės.
Vis dėlto po vienu iš įrašų pasirodė netikėtas ir daugelį šokiravęs komentaras, kurį parašė sportininkė Živilė Satkutė.
„Moterys be reikalo vyrų nežudo – matyt, buvo už ką“, – rėžė po vienu iš įrašų Ž.Satkutė.
Šį komentarą savo paskyroje paviešino ir turinio kūrėjas Benas Lastauskas.
Po B.Lastausko įrašu pasipylė reakcijos – daugelį papiktino toks sportininkės pasisakymas:
„Dar viena beprotė, gal policija susidomės jos pasisakymu, kol ne vėlu“, – rašė viena sekėja.
„Gėda už tokias moteris, nėra ką pridurt! Atsiprašau, kad tokios egzistuoja“, – pridūrė kita.
„Įdomų, ką Živilė sakytų jei jos marti nužudytų sūnų? Turbūt prieš pripučiant lūpas ir raumenis iš smegenų išsiurbiamas visas turinys“, – stebėjosi kita.
„Išspaudė maksimumą – kiek galėjo iš savo smegenų“, – rašė dar vienas.
„Pasakysiu dar vieną dalyką – vaikai iš moterų per teismus neatimami be priežasties, kaip ir alimentai neprisiteisiami be pagrindo“, – stebėjosi kitas.
„Nu n***… Galvojau, kad visko mačiau, bet čia jau virš visko…“, – sunkiai patikėjo kitas.
„Per daug testosterono“, – rašė dar vienas.
Sureagavo pati Živilė Satkutė
Į kilusią reakcijų bangą sureagavo ir pati sportininkė. Ji išplatino pranešimą, kuriame teigė, kad jos komentaras buvo socialinis eksperimentas.
Žmonės.lt atsiųstame pranešime spaudai rašoma:
Pasak Živilės, ši situacija parodė, kaip greitai viešoje erdvėje nuomonės gali virsti agresija.
„Kai esi matomas, tampi patogiu taikiniu – žmonės projektuoja savo emocijas, pyktį, nusivylimą. Kartais net nesvarbu, ką iš tikrųjų pasakei ar padarei“, – teigia ji.
Živilė pripažįsta, kad kritika yra neišvengiama viešumo dalis, tačiau riba tarp nuomonės ir neapykantos, jos manymu, Lietuvoje vis dar dažnai peržengiama.
Būtent todėl ji nusprendė ne tik stebėti, bet ir pati išbandyti, kaip veikia ši „minios psichologija“ internete. Jos teigimu, socialinis eksperimentas tik patvirtino nuogąstavimus – žmonės reaguoja impulsyviai, dažnai net nesigilindami į kontekstą.
„Tai nėra diskusija. Tai – emocinis išsiliejimas“, – sako ji.
Nepaisant to, Živilė pabrėžia, kad tokios situacijos jos nepalaužia. Priešingai – jos skatina garsiau kalbėti apie atsakomybę, sąmoningumą ir pagarbą vieni kitiems, net ir skaitmeninėje erdvėje.
Per pastaruosius kelerius metus visuomenėje vis ryškiau matyti pavojinga tendencija – auganti įtampa, agresija ir neapykanta. Karas, pandemija ir nuolatinis stresas, panašu, ištrynė dalį ribų: tai, kas anksčiau buvo laikoma nepriimtina, šiandien vis dažniau tampa kasdienybe.
Įžeidinėjimai, linkėjimai mirti, necenzūriniai komentarai – visa tai persikėlė į viešąją erdvę ir, regis, nieko nebestebina. Ypač tai išryškėjo po neseniai Panevėžyje įvykusios tragedijos, kai buvo rastas negyvas žmogus. Tačiau dar didesnį šoką sukėlė ne pats įvykis, o visuomenės reakcija. Moteris, kuri šiuo metu yra tik įtariamoji, socialiniuose tinkluose jau buvo „nuteista“ – be teismo ir be įrodymų. Komentarų skiltyse ji buvo niekinama, jai linkėta smurto ir mirties. Tai jau nebe nuomonė. Tai – masinė psichozė.
Dar XIX amžiuje mąstytojas Gustave’as Le Bonas rašė, kad minioje individas praranda racionalų mąstymą ir ima veikti vedamas emocijų. Kartu išnyksta ir asmeninės atsakomybės jausmas – žmogus tarsi ištirpsta kolektyve. Šiandien tokia minia persikėlė į socialinius tinklus, kur anonimiškumas ir greitis šį efektą tik sustiprina.
Šioje situacijoje buvo atliktas socialinis eksperimentas. Po vienu įrašu paliktas komentaras: „Moterys be reikalo vyrų nežudo – matyt, buvo už ką.“ Tai buvo sąmoningai dviprasmiška frazė – nei teisinanti, nei smerkianti. Ji nebuvo nukreipta nei prieš velionį, nei prieš įtariamąją. Tikslas buvo vienas – patikrinti, kaip reaguos žmonės.
Rezultatas pasirodė iškalbingas.
Iš tūkstančių komentarų būtent ši frazė tapo taikiniu. Prasidėjo agresijos banga – įžeidimai, grasinimai, smurtinio pobūdžio žinutės. Nors pats komentaras nebuvo nei necenzūrinis, nei tiesiogiai įžeidžiantis, reakcija buvo kraštutinė. Tai atskleidė vieną svarbų dalyką – šiandien žmonės vis rečiau ieško tiesos. Jie ieško, kur išlieti savo pyktį. Socialiniai tinklai ima priminti distopinį scenarijų, kuriame realybė susilieja su kolektyvine agresija. Vienas sakinys gali tapti pretekstu viešam linčui, o žmogus – simboliniu priešu, į kurį nukreipiama visa sukaupta frustracija.
Šioje istorijoje išryškėjo ir viešų asmenų vaidmuo. Dalis jų aktyviai įsitraukia į konfliktus, o kartais ir patys juos kursto. Kritikai teigia, kad tokia komunikacija tampa būdu išlikti matomiems – per provokaciją, patyčias ar kitų žeminimą. Net ir bandant atsiriboti – blokuojant ar ignoruojant – skaitmeninė agresija vis tiek pasiekia.
Tai dar kartą parodo, kaip sunku šiandien išvengti virtualios minios spaudimo. Visa ši situacija kelia esminį klausimą: kur yra riba? Kiek dar leisime miniai „teisti“ žmones be įrodymų? Kada leisime teisėsaugai dirbti savo darbą, o patys susilaikysime nuo skubotų verdiktų? Tokie eksperimentai atskleidžia ne tik problemą, bet ir jos mastą. Neapykantos kultūra internete turi realias pasekmes – psichologinį spaudimą, emocinį išsekimą, o kai kuriais atvejais net savižalą ar savižudybes.
Ne visi yra atsparūs. Nors vieniems tai gali atrodyti tik „komentarai internete“, kitiems tai gali tapti paskutiniu lašu“, – rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
