Visą Lietuvą sukrėtė tragedija, kai 31-erių Panevėžio greitosios medicinos pagalbos darbuotojas Mantas Sadauskas rastas negyvas. Paramediko nužudymu įtariama jo buvusi sutuoktinė Justina Gaigalaitė ir du vyrai. Šios istorijos detalės plačiai aptarinėjamos viešojoje erdvėje, todėl iškilo klausimas: kiek tokių įvykių viešinimas yra būtinas?
Visuomenės interesas ir informacijos viešinimas
Kai prasidėjo ši dingimo istorija, vėliau paaiškėjo, kad jis pagrobtas ir nužudytas, kilo labai daug emocijų, reakcijų, klausimų, kiek reikia viešinti žiniasklaidoje tokius asmeninius duomenis ar skyrybų kažkokias detales. Jūs ir pats buvote anksčiau žurnalistas, kaip jums atrodo, kiek tokioje situacijoje yra svarbus visuomenės interesas ir informacija pateikiama žiniasklaidoje? Ar reikėtų kažkaip riboti patiems žurnalistams informaciją?
S. Malinauskas: Geras klausimas. Šitoje konkrečioje istorijoje jokių priekaištų iš viso nematyčiau žurnalistams, nes pati istorija buvo stipriai vieša. Kodėl? Todėl, kad yra, pavyzdžiui, „Facebook“ įrašai įtariamosios, kuri apie tai kalba. Yra istorija jau turinti priešistorę su nusikaltimais, pati įtariamoji buvo teista.
Pavyzdžiui, pirmieji kreipiasi patys greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, sakydami: „Padėkite surasti kolegą.“ Tai yra labai daug. Brolis, artimieji kalba. Istorija arba klausimas yra gali būti jautrios, kai žurnalistas pats turi surasti. Nėra kažko, kas prašytų jo, duotų duomenis ir panašiai. Tai yra rezonansinis nusikaltimas.
Aš galiu pasakyti labai paprastai, reikia pasiverti, kokia yra visuomenės teisė žinoti, kur yra riba tarp smalsumo ir kur būtina visuomenei žinoti informaciją.
Aš jau esu apie tai daug kartų kalbėjęs, laimėjęs teismuose, laimėjęs žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje, visada visuomenės saugumas yra aukščiau nei nusikaltėlio teisė į privatumą. To reikia nepamiršti.
Ar informacijos viešinimas yra svarbu?
Dar prieš surandant kūną buvo labai daug artimųjų liudijimų ir tos detalės šokiruojančios, mes skaitome ir sunku patikėti. Ar svarbu viešinti detales apie kerštą, skyrybas ir visą kitą? Ar tai gali padėti užkirsti kelią kažkokiam nusikaltimui?
S. Malinauskas: Kai įvyksta rezonansinis nusikaltimas, visas kontekstas tampa viešas, tai yra natūralu ir čia nieko nepadarysi. Iki tol yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, aš esu labai panašių istorijų turėjęs. Jeigu man būtų atsiųsta šita istorija tėvo arba mamos ir pasakyta: „Skirmantai, padaryk epizodą apie tai ir išsiaiškink“, aš nebūčiau ėmęs šitos istorijos, nes neįmanoma išsiaiškinti tokios šeimyninės dramos, kas kaltas dėl skyrybų, kas yra geresnis vaikams ir taip toliau.
Bet jeigu jis yra dingęs ir jo ieško?
S. Malinauskas: Kai vyksta toks nusikaltimas, tada tu iš tikrųjų gali apie tai kalbėti ir viešinti. Dar vienas įdomus aspektas yra ir apie tai daug kas nekalba, kai mes turime šeimynines dramas, beveik visada yra tėvas, vyras kaltas, nes jis yra potencialus smurtautojas, persekiotojas ir taip toliau. Moteris su vaikais yra auka. Tai irgi yra pavyzdys, apie kurį galime pagalvoti. Nepulkime daryti skubotų išvadų, nes gali būti visiškai atvirkščiai.
Ką būtina viešinti?
Mes aptarėme žiniasklaidos momentus, kurie kėlė daug diskusijų, kalbų, klausimų. Kaip jūs vertinate, kur yra visuomenės interesas? Tokiose situacijose, istorijose, ką būtina viešinti ir kada reikėtų susilaikyti, neskelbti detalių?
G. Černiauskas: Aš dar norėčiau gerbiamą Skirmantą papildyti. Iš tikrųjų, kai vyksta bylos teisme ir epicentre atsiduria vaikai, mes matome, aš galiu iš praktikos pasakyti, kad tai trunka ne vienerius metus, ginčas niekaip neišsprendžiamas teismuose, kas yra visiškai nenormalu. Vaikai tampomi į vieną, į kitą pusę. Netgi dažnai būna taip, kad viena pusė dominuodama dėl savo fizinės jėgos, dėl kitų priežasčių pasiima vaikus, nuteikia prieš kitą iš tėvų ir neleidžia matytis arba tie santykiai dar aštresni pasidaro.
Teismas niekaip nesiryžta priimti sprendimo greito ir aiškaus, kaip galima būtų išspręst šitą problemą. Tai yra didžiausia problema, kad tokios bylos per daug ilgai užsitęsia teismuose. Atsakant į jūsų klausimą, aš manyčiau, kad viešumas visada yra būtinas, išskyrus tais atvejais, kai ikiteisminis tyrimas yra atliekamas ir tam tikri duomenys gali pakenkti pačiam ikiteisminiam tyrimui, bylos nagrinėjimui.
Aš manau, kad ir tie asmenys, kurie yra įtariamieji, jie neturėtų bijoti viešumo, nes viešumas gali jiems padėti apsiginti. Visuomenė įgyja teisę žinoti, kokios nusikalstamos veikos yra įvykdomos Lietuvoje ir kokie asmenys, galbūt netgi šalia gyvenantys, yra linkę į tokių nusikaltimų padarymą. Aš manau, kad šiuo atveju niekaip nebuvo peržengtos ribos ir viešumas yra būtinas tiek mūsų saugumo, tiek ir pačių įtariamųjų klausimu.
Ar čia viešumas padėjo?
Ar gali būti, kad viešumas, informacija netgi padėjo taip greitai išsiaiškinti nusikaltimą, rasti auką ir panašiai?
G. Černiauskas: Tai mes prisiminkime, kai Kaune buvo dingusi mergaitė ir visuomenės pastangomis ji buvo surasta. Mes žinome, kai Kaune buvo nužudytos dvi merginos ir visuomenės pagalba, operatyviai skelbiant tam tikrus duomenis buvo nustatytas ir sulaikytas įtariamasis. Aš manau, kad iš tikrųjų didelė pagalba yra visuomenės.
Mūsų visuomenė, aš manau, yra labai brandi ir tikrai sugeba atskirti, kas yra teisinga ir kas ne. Tas perdėtas viešumo ribojimas, kas dažnai nutinka ir teismuose, manau, kad kenkia ir pačiam įtariamajam, ir kaltinamajam. Jeigu išteisina asmenį, kuris buvo patrauktas nepagrįstai baudžiamojon atsakomybėn, dažnai apie tai mes jau nebežinome.
Mes žinome, kad jis buvo ten, mes nežinome, kaip vyko teisminis procesas, kaip prokuroras sugebėjo įrodyti arba neįrodyti jo kaltės. Šiuo atveju visuomenė praranda interesą ir dažnai turi išankstinę nuomonę apie kiekvieną asmenį, kuris buvo apkaltintas, kad jis yra kaltas nepriklausomai nuo to, jos buvo išteisintas.
Gal pamenate tokių istorijų, kai viešumas padėjo padaryti teigiamą žingsnį ir surasti auką arba užkirsi kelią tragedijai?
S. Malinauskas: Tikrai tų istorijų yra paminėta labai daug. Aš pasakysiu, kad ir šioje istorijoje pareigūnai, pirmiausia policijos pareigūnai, padėkojo visuomenei, nes akivaizdu, kad visada policija gali ja remtis. Mes kaip bendruomenė jaučiame pavojų, jeigu tik galime kartu gintis, tai ir darome.
Dar vienas trumpas pastebėjimas. Aš pats esu baigęs teisę. Kai kalbuosi su savo grupiokais, grupiokėmis, kurie dirba, kai kurie iš jų yra teisėjai, tai šeimos bylas nagrinėjantys teisėjai dirba trumpiausiai, nes tai yra ypatingai didelio streso sąlygos. Net ir tiems patiems teisėjams yra sudėtinga tas bylas nagrinėti. Tai yra iš tikrųjų rimtas klausimas pagalvojimui, kaip tokiais atvejais būtų galima apsaugoti ir vieną, ir kitą pusę.
Žinoma, šitoje vietoje mes galime kalbėti apie nužudymą ir apie įtariamąją, bet tai, kad vaikai lieka be tėvų, yra didžiausia drama. Tokie dalykai sukrečia visuomenę. Aš atsimenu buvo Matuko istorija, kai vėliau buvo tam tikri įstatymai priimti, tam tikros tvarkos pakeistos. Reikėtų pasižiūrėti ir čia, ką būtų galima dar patobulinti, nes tobulumui ribų nėra.
Tam, kad būtų galima tokių situacijų išvengti. Pirmiausia žiūrint į tuos pirminius skambučius, neturi būti normalu nei vyrui, nei moteriai grasint kažkam kitam. Juo labiau, jeigu tu ateini gadinti kažkieno turtą, tai nėra chuliganizmas. Tu turi suprasti, kad ta tendencija gali būtinai baigtis.
