Paskutinę šių metų pavasario dieną amžinojo poilsio iškeliavo vos 40-ies sulaukęs Seimo narys, nusipelnęs sportininkas Jevgenijus Šuklinas. Jis buvo palaidotas Visagino senosiose kapinėse, o į amžinąjį gyvenimą jį palydėjo mirties dula Dovilė Vitkevičiūtė.
Kaip anksčiau naujienų portalui tv3.lt yra pasakojusi Dovilė, mirties dula yra žmogus, kuris padeda išgyventi skausmingą netektį artimojo netekusiems asmenims. Savo misijos pašnekovė neapleido ir šįkart.
Dalijamės su jumis itin atviru pokalbiu su mirties dula apie Jevgenijaus, jos bičiulio, netektį. Įdomu tai, kad Dovilė pasakojo, jog į šį atsisveikinimą atvykti dainuoti jos niekas nekvietė – ji vadovavosi vidiniu balsu ir reikšmingu sapnu, kurį susapnavo tą naktį, kai mirė žinomas sportininkas.
J. Šuklino mirties naktį – reikšmingas sapnas
Iš pat pradžių Dovilė padarė trumpą įžangą ir pasakojo, kad visuomet per atsisveikinimus ji dainuodavo lietuviškai, vėliau į savo repertuarą įtraukė lenkų kalba, tačiau likus keliems mėnesiams iki bičiulio Jevgenijaus netekties ji pradėjo atrasti įvairias rusiškas giesmes, kurias išsisaugodavo.
Pašnekovė pasakojo, kad tada dar nežinojo, ar apskritai laidotuvėse yra tokių giesmių poreikis, vis tik intuicija liepdavo nepraleisti jų pro akis.
„Žinia apie jo mirtį mane labai sukrėtė. Aš tą naktį susapnavau, kad esu morge ir verkiu prie Jevgenijaus kūno. Nemačiau jo viso, bet žinojau, kad esu prie jo. Aš labai stipriai raudojau, atrodė, kad visą vidų išverksiu, toks labai stiprus skausmas.
Jaučiau, kad jis irgi labai stipriai verkia. Kai prabudau, supratau, kad jam labai sunku, jis nebuvo pasiruošęs mirti.
Nors nemoku aiškinti sapnų, bet jį perskaičiau kaip prašymą padėti sunkioje būsenoje. Tuo metu dar atostogavau, tad paklausiau dukters, ar galėtume grįžti anksčiau iš atostogų, nes noriu nuvykti į laidotuves. Dukra patvirtino, kad galime“, – aiškino ji.
Tuomet Dovilė pasakojo, kad surašė dešimties dainų pavadinimus, kurios atrodė tinkamiausios, o mintimis paprašė Jevgenijaus išsirinkti tokias, kokių nori. Atsikėlusi ryte ir perklausiusi visas dainas iš naujo pašnekovė išsirinko penkias.
„Kadangi neturiu namuose spausdintuvo, ranka persirašiau visus tekstus. Čia nutiko keistas dalykas, nes staiga supratau, kad vis dar moku rašyti rusiškai, nors paskutinį kartą tai dariau mokykloje prieš daugiau nei trisdešimt metų.
Buvo jausmas, lyg kažkas vestų mano ranką. Jeigu kokio žodžio neprisimindavau, sustabdydavau įrašą ir užsirašydavau. Viskas ėjosi neįtikėtinai lengvai. Per porą valandų buvau pasiruošusi visas dainas, akordus ir visą programą“, – pastebėjimu dalijosi ji.
Dovilė dalijosi, kad aplankius dvejonėms dėl to, ar turėtų dainuoti per atsisveikinimą, ar ne, ji vis tik suprato, kad nedalyvauti atsisveikinime negali. Pašnekovė sakė, kad turėjo planą B, jeigu šeima būtų nesutikusi su jos dainavimu – pagerbti Jevgenijaus atminimą gėlėmis ir malda.
Šeima mirties dulai leido dainuoti per atsisveikinimą
Pašnekovė prisipažino, kad važiuodama visą kelią iki Visagino jaudinosi. Tuo pačiu ji mintyse kalbėjosi su Jevgenijumi ir sakė jam, kad iš savo pusės darbą padarė – dainas susirinko, pasiruošė ir pasiėmė papildomai giesmių, jei jų prireiktų, o dabar jo laikas susitarti su artimaisiais.
„Iš tiesų, net nebuvau peržiūrėjusi viso to repertuaro, kurį pasiėmiau. Galvojau, kad jei šeima norės, parodysiu tas rusiškas dainas ir jie išsirinks vieną ar dvi. Juk nežinojau nei kokią muziką jis mėgo, nei kokių nors konkrečių pageidavimų.
Vienintelis kartas, kai buvome rinkę muziką kartu, buvo Seime vykusios parodos atidarymas. Tada rinkomės dainas apie jūrą. Jam labai patiko „Vandenynai“, „Ant bangos“ ir panašios dainos“, – sakė Dovilė.
Mirties dula pasakojo, kad vos atvykusi į atsisveikinimą, pirmiausia priėjo prie Jevgenijaus žmonos. Ji nurodė, kad nors Jevgenijus buvo sentikis, jam labai patiko katalikų bažnyčia, tad buvo nuspręsta, kad į atsisveikinimą jį palydės katalikų kunigas.
Vienintelis žmonos prašymas buvo suderinti dainavimo laiką su Jevgenijaus uošve, nes ji vienintelė po netekties dar šiek tiek tvirčiau laikėsi ant kojų.
„Paskui Jevgenijaus žmona pridūrė: „Jūs mano mamą pažįstate.“ Labai nustebau. Pasakiau, kad jos nepažįstu, bet paaiškėjo netikėtas dalykas.
Per visus šešerius metus buvau pakviesta giedoti tik vienose laidotuvėse Visagine. Ir kai įėjau į salę, supratau, kad Jevgenijaus uošvė yra būtent ta pati moteris, kuri tada buvo mane pasamdžiusi.
Kai ji mane pamatė, pasakiau, kad norėčiau padainuoti keletą dainų, o ji atsakė: „Vadinasi, Dievas yra. Aš taip norėjau, kad jūs atvažiuotumėte. Jūs man labai padėjote per mano vyro laidotuves. Nuo tada vis galvodavau apie jus.“
Vėliau sužinojau, kad apie mane galvojo ne tik ji. Pasirodo, ir Liberalų sąjūdžio žmonės buvo mane prisiminę iš anksčiau vykusių renginių. Jie norėjo susisiekti, tačiau neturėjo mano kontaktų ir niekas nebegalėjo prisiminti nei pavardės, nei kaip mane rasti“, – neįtikėtinais sutapimais dalijosi Dovilė.
Atliko ilgai ir kruopščiai rinktas rusiškas dainas
Mirties dula pasakojo, kad Jevgenijaus tėvų ji atsiklausė, ar galėtų padainuoti kelias rusiškas dainas, o jiems apsidžiaugus ir patvirtinus, pašnekovė ėmėsi darbo. Pasak jos, penkios dainos natūraliai susidėliojo pagal Jevgenijaus gyvenimo kelią – nuo vaikystės iki išėjimo.
„Man pačiai buvo labai keista. Nebuvau kalbėjusi rusiškai daugybę metų, net stebėjausi, kad dar moku. Kalbėjau lėtai, po vieną žodį, tačiau viskas, ką norėjau pasakyti, kažkaip savaime atėjo.
Po to Jevgenijaus tėvai sakė, kad jiems labai reikėjo visa tai išgirsti ir kad tos dainos suskambėjo visai kitaip, nei būtų suskambėjusios bet kur kitur“, – sakė ji.
Vėliau, kai atvyko Liberalų sąjūdžio delegacija, pašnekovė ėmėsi lietuviškos repertuaro dalies, o po atsisveikinimo prie jos priėjo keli iš partijos narių ir paprašė mirties dulos atvykti padainuoti ir per laidotuves, kuriose jau buvo užsakytas gitaristo pasirodymas. Kadangi mirties dula gitaristą pažinojo, susitarti dėl to nebuvo sudėtinga.
„Po mišių jau ėjome giedoti, manėme, kad tik valandą laiko reiks pasirodyti, tačiau priėjo Seimo kancleris ir paprašė užimti žmones dvi valandas, nes buvo laukiama atskrendančios iš Amerikos Jevgenijaus sesers. Frankfurte vėlavo lėktuvas, o šeima labai norėjo jos sulaukti.
Gitaristas išsigando – sakė, kad neturi tokios trukmės repertuaro, bet aš pasakiau, kad abudu kartu išsisuksime. Taip ir užėmėme visą tą laiką“, – dalijosi Dovilė.
Giesmės kapinėse pritraukė minias
Po dviejų valandų trukmės pasirodymo mirties dulos balsas jau buvo silpnas, o plano pasirodyti vėliau nebuvo. Vis tik, pasak pašnekovės, Seimo kancleris jos dėl visa ko paprašė pasiimti kankles važiuojant į kapines.
Atvažiavus į kapines, išsirikiavus orkestrui, paskambino Jevgenijaus sesuo ir pranešė, kad jai liko 40 minučių kelio iki vietos. Ji paprašė, kad visi šiek tiek luktelėtų.
Dovilė pasakojo, kad kariuomenės orkestras informavo, jog neišstovės tiek laiko, jiems reikia pailsėti, tad mirties dula buvo paprašyta dar 40 minučių padainuoti.
„Aš neturėjau pasiėmusi nei natų, nei žodžių, maniau, kad tereikės pagroti. Vis tik tada prisiminiau visas senąsias giesmes, kurias ruošdamasi atidėjau į šalį, nes galvojau, kad Jevgenijus buvo toks jaunatviškas žmogus, kad senųjų giesmių nenorės. Pasirodo, jis jų norėjo, nes tai buvo vienintelės giesmės, kurias mokėjau atmintinai.
Visa laimė, kad buvo įgarsinimas, nes mano balsas jau buvo bepasibaigiantis, visiškai tylus. Galėjau tik plonu balseliu, visiškai švelniai ir tyliai kažką dainuoti, tačiau kadangi buvo įgarsinimas, tas nuostabus garsas sklido per kapines.
Paaiškėjo, kad laidotuvių data sutapo su sentikių švente Trojica, kurios metu visi eina lankyti artimųjų kapų. Buvo pilnos kapinės žmonių, kurie atėjo aplankyti, o išgirdę garsą visi patraukė prie Jevgenijaus kapo“, – pasakojo ji.
Dovilė pasakojo, kad Jevgenijaus sesuo suspėjo atvažiuoti, o tuomet įvyko laidotuvės. Ji kalbėjo, kad turbūt viskas taip susidėliojo, kaip turėjo būti.
Praėjus savaitei po laidotuvių – dar vienas sapnas
Palaidojus Jevgenijų, Dovilė kalbėjo, kad visą savaitę dar juto jo buvimą šalia jos. Ji pasakojo, kad tai buvo vienos iš labiausiai emociškai sudėtingų laidotuvių, kuriose jai teko būti.
Mirties dulos teigimu, vis atrodydavo, kad mato jo veidą, tad kiekvieną dieną ji eidavo į mišias, meldėsi ir mintyse vis kalbėjosi su juo apie tai, kas įvyko.
„Praėjus lygiai savaitei, ketvirtadienio naktį į penktadienį, susapnavau sapną. Sapnavau, kad turiu važiuoti į savo vaikystės draugo vestuves. Tas draugas taip pat jau yra miręs, tačiau sapne kažkodėl nesusivokiau, kad jo nebėra.
Žinojau tik viena – kad turiu ten nuvažiuoti, bet nežinau adreso. Sapne man buvo aišku, kad kelią žino Jevgenijus, todėl važiavau paskui jo automobilį.
Tas automobilis buvo visiškai neįprastas, tarsi iš kokio fantastinio filmo. Jis galėjo važiuoti ne keliu, o tiesiog perlipti per visas priekyje esančias mašinas. Tarsi voras – per vieną, per kitą, per trečią, o aš važiavau iš paskos ir stengiausi jo nepamesti.
Vis tik vienu momentu jis nuvažiavo taip toli, kad aš jo nebespėjau pavyti ir likau viena. Dar sapne skambinau sesei, klausiau to draugo šeimos telefono numerio, o po to ėmiau galvoti, kad gal man prisisapnavo, kad nėra vestuvių“, – apie sapną pasakojo ji.
Dovilė pasakojo, kad tik atsikėlusi suprato, kad tiek jos draugas, tiek Jevgenijus yra mirę, ir ne veltui ji paskui jį nebesuspėjo.
Atsibudusi ji mintimis dar kreipėsi į Jevgenijų, pasakė jam, kad jis ieškotų savos šviesos, kad jis gabus, protingas ir sugebės surasti savo kelią.
„Aš dar jam pasakiau, kad jau nebegaliu parodyti kelio toliau. Padariau tiek, kiek galėjau – būtent tą perėjimą iš vienos būsenos į kitą. Taip mūsų kelionė su Jevgenijumi pasibaigė“, – baigė savo pasakojimą Dovilė.
Tadas Kreišmontas – esu itt.lt vyriausiasis redaktorius, rašantis ne tik apie technologijas ir inovacijas, bet ir apie kasdienes temas, artimas kiekvienam iš mūsų. Mano straipsniuose galima rasti naudingų patarimų, sodo gudrybių, įžvalgų apie astrologiją bei skanaus maisto idėjų.
