Tadas Kreišmontas
Dar pavasarį Kultūros ministerija skelbė, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų – 56 proc. – linkę ignoruoti propagandines ar dezinformacines žinutes, jei skirtinguose šaltiniuose pateikiama informacija nesutampa. Tuo metu tyrimai rodo, kad Kremliaus skleidžiamos dezinformacijos apie Lietuvą daugėja, o informacinės atakos tampa vis aktyvesnės.
Ar lietuviai geba atskirti dezindormaciją?
Ką jums pasako šie skaičiai? Palyginus tarpusavyje, informacinių atakų daugėja, bet atrodo, kad Lietuvos gyventojai ne visada į jas atkreipia dėmesį.
S. Uksaitė: Taip, visų pirma gal sakyčiau, mes, kaip Lietuvos kariuomenė, kaip Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas, stebime priešišką informacinę erdvę – Rusijos, Baltarusijos informacinę erdvę. Čia fokusuojamės į tuos naratyvus, kurie sklinda apie mus kaip valstybę, Lietuvą, Baltijos šalis, visą Baltijos šalių regioną ir NATO aljansą.
Konkrečiai žiūrime, kaip tas strateginis naratyvas vystosi jų informacinėje erdvėje. Čia tikriausiai būtų kažkiek sunku atsakyti, nes žmonių žinučių vertinimas yra labai individualus reikalas. Vienas asmuo galbūt tiesiog pasitiki savo suvokimu, žiniomis ir mąsto, kad tai, ką skaito, automatiškai yra tiesa ar netiesa.
Čia, be abejo, yra tam tikri bendriniai indikatoriai – tikrinti šaltinį, bendras medijų raštingumas, žinojimas, kur renki informaciją, ką skaitai. Be viso šito, iš esmės mes, kaip kariuomenė, į vidų nežiūrime.
Matome, kad visuomenė mumis, kaip institucija, tikrai pasitiki. Turime gana aukštą pasitikėjimą ir manau, kad tai yra labai svarbu, nes pagrindinis priešiškų valstybių tikslas ir yra skaldyti, ardyti visuomenės pasitikėjimą institucijomis, pasitikėjimą savo valstybe ir panašiai.
Rusijos provokacijos
Pastaruoju metu tiek iš institucijų, tiek iš politikų girdime apie galimas Rusijos provokacijas, hibridines grėsmes. Daugiausia, aišku, kalbama apie kinetines grėsmes, bet kalbant apie informacinį lauką – ar šiuo metu tokie naratyvai yra platinami?
S. Uksaitė: Iš esmės čia galbūt galėtume paminėti naratyvą apie dronus. Pastaraisiais mėnesiais turėjome mūsų politikų, taip pat aukšto rango pareigūnų pareiškimų apie galimas provokacijas. Tas dronų naratyvas šiuo metu yra aktyvesnis. Jis nėra naujas. Tai buvo fiksuota ir praėjusiais metais, kai turėjome dronų sukeltų oro erdvės pažeidimų.
Tai buvo, tarkime, Lenkijoje praėjusių metų rudenį. Tas naratyvas buvo fiksuotas iš priešiškos šalies – neva Baltijos šalys drauge su Lenkija ir Suomija leidžia savo oro erdve arba kažkokiomis karinėmis teritorijomis, poligonais ir panašiai naudotis Ukrainos pajėgoms būtent prieš Rusiją. Taigi pats naratyvas nėra naujas.
Tiesiog jo suaktyvėjimas siejamas su tuo, kai turėjome fizinį incidentą, kuomet dronas įskrido ir rėžėsi į Lavyso ežerą. Tai buvo kovo mėnesio gale. Tuomet tai tapo nuolat besikartojančiu informaciniu incidentu, kuris vis iškyla ir iš tikrųjų labai koreliuoja su fiziniais įvykiais. Ypač kai Ukrainos pajėgos atakuoja Rusijos gilumą ir regionus, kurie yra netoli mūsų valstybės sienos, sakykime, Leningrado apskritį. Tuomet iškyla būtent tas naratyvas.
Pradžioje jis vystėsi jų socialiniuose tinkluose, „Telegram“ tinkle. Vėliau tas naratyvas perėjo ir į oficialią retoriką. Tai reiškia, kad jį naudojo ir Rusijos aukšto rango pareigūnai, tarp jų ir pats prezidentas Putinas bei kiti diplomatai.
Kaip suprasti, kas meluoja?
Kaip paprastam žmogui suprasti, kad viena pusė kažkuri meluoja, o kita – ne? Jeigu matome tuos skirtingus burbulus, ką tada daryti? Dažnai kalbama apie visuomenės atsparumą propagandai, kritišką vertinimą. Kokie tie žingsniai?
V. Krušinskaitė: Pirmas žingsnis greičiausiai būtų pasitikėti institucijomis ir džiaugtis, kad institucijos su mumis kalba. Džiaugsmas turėtų būti tame, nes yra nuolatinė diskusija, kiek daug informacijos reikėtų ar galėtų žinoti visuomenė, kad ji galėtų priimti informuotus sprendimus, galėtų pasiruošti, tačiau nekiltų panika dėl to, kad jau rytoj grius dangus.
Kada kalbame, pavyzdžiui, apie socialinių tinklų turinį, pirmas dalykas – jeigu matome, kad tam tikra žinutė yra absoliučiai 180 laipsnių skirtinga nuo to, ką kalba ministras, premjeras, ką rašo sisteminė žiniasklaida, greičiausiai negali viskas būti taip juoda ir balta.
Pirmas žingsnis greičiausiai yra labai elementarus – tiesiog pabandyti „pagooglinti“ ir pažiūrėti, kokie yra alternatyvūs šaltiniai. Pažiūrėti, ar ta nuomonė atlaiko faktinius argumentus. Viena yra kažką jausti, kažką mėgti ar nemėgti, kita – matyti tam tikrus faktus ir tiesa paremtą medžiagą.
Taip pat labai norėjau sugrįžti prie minėto atvejo apie tai, kad Vyriausybės atstovai kalbėjo, jog Baltijos regionas potencialiai gali sulaukti tam tikrų Rusijos provokacijų. Tai turėtų būti kaip įrodymas, kad, ar tai yra gerai, ar blogai, valstybė mums pasakys.
Žmonės, kurie už tai atsakingi, mums pasakys, mus informuos. Būtent tokie sprendimai padeda iš esmės šviesti tą saulę ant šešėlio ir to noro kažkaip sukurti istoriją, kad, jeigu kažkas nutiktų, mes nežinotume ir būtume išduoti. Jokiu būdu taip nebūtų.
Pirmas žingsnis būtų tiesiog „pagooglinti“, pažiūrėti, ar ta nuomonė atlaiko faktus, ir tada pasitikėti institucijomis, nes turime labai konkretų pavyzdį, kad nutikus net ne patiems maloniausiems dalykams mes apie tai žinosime.
