Rusijos visuomenei matant, kad Vladimiras Putinas pralaimi Ukrainoje, Kremlius gali žvalgytis kitų būdų parodyti savo valdžios stabilumą, sako krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas.
„Rusai kitaip nesupranta ir tam reikia naujų agresijos atvejų“, – sako ministras, komentuodamas viešojoje erdvėje skambančius perspėjimus, kad Rusija gali bandyti įvykdyti provokacijas Baltijos valstybėse arba Lenkijoje.
Ministras pažymi, kad pradėti plataus masto karinius veiksmus prieš kurią nors iš NATO šalių Rusija neturi pajėgumų, tačiau, tęsia jis, gali būti pasitelktos hibridinės priemonės. R. Kaunas šiame kontekste atkreipia dėmesį ir į Latviją ištikusią migrantų krizę.
Tačiau socialdemokratas nemano, kad migrantų srautus iš Baltarusijos per Latviją reikėtų užkardyti, vadovaujantis vidaus reikalų ministro Martyno Katelyno siūlymu – laikinai atkuriant pasienio kontrolę.
„Tai net techniškai būtų gana sudėtinga įgyvendinti, nes turime ne tik kelius, bet ir daugybę teritorijų, kurios nėra niekaip suvaržytos“, – sako R. Kaunas.
Be to, tvirtina ministras, nepaisant naujosios Vyriausybės sukeltų lūkesčių socialinėms reikmėms, jis sieks išlaikyti nemažesnį, o gal pasiekti ir dar didesnį gynybos biudžetą nei yra dabar.
„Bandysime įtikinti tiek finansų ministrą, tiek premjerą, kad tai yra būtina“, – teigė R. Kaunas.
– Ministre, sakėte, kad, Rusijai nepasiekiant pergalės Ukrainoje, Kremlius gali ieškoti kitų galimybių revanšui, siekti kompensuotis atidarydamas naujus frontus, organizuodamas provokacijas Baltijos šalyse, Lenkijoje. Ar galima sakyti, kad priešpriešos ir konfrontacijos su Rusija kontekste mes įžengėme į naują etapą?
– Sunku įvertinti, ar mes įžengėme į naują etapą, ar vis dar esame tame pačiame agresyviame laikotarpyje. Pirmiausia manau, kad didžiausią dėmesį turime koncentruoti į tai, ką mes, kaip valstybė, darome savo saugumui užtikrinti ir jam didinti. Tai reiškia, kad tiek investicijos į Lietuvos kariuomenės stiprinimą, tiek investicijos į visuomenės parengtį, tiek į valstybės, kaip priimančiosios šalies, potencialą… Tai turi būti maksimaliai akcentuojama. Tai ir yra tai, ką galime padaryti, siekdami sustiprinti save kaip valstybę. Taip kartu būtų atlieptas ir agresyvus kaimynų tonas. Mes neduodame jokio pagrindo (Rusijos – Delfi) tono agresyvumui, tačiau, nepaisant to, tonas agresyvėja.
Ukraina ginasi, geba gintis vis efektyviau. Ji karą perkėlė į Rusijos pusę, Rusijos visuomenė mato, kad vyksta pralaimėjimas, o ne laimėjimas. Žmonės Rusijoje negali įsipilti kuro. Dėl to užsisuks visa infliacijos spiralė: maisto kainos, energetika – viskas pradės brangti ir jau brangsta.
– Ir dėl to kaista Lietuvai aktualus geopolitinis regionas. Jūs neseniai sakėte, kad Lietuvoje sustiprinta kritinės infrastruktūros apsauga. Tai reiškia, kad grėsmės ir rizikos nėra teorinės?
– Kokias indikacijas gauname, kokią susistemintą skirtingų šaltinių informaciją gauname, – mūsų ir NATO žvalgyba dirba. Labai aiškiai indikuojama, kad, Rusijai nelaimint Ukrainoje, Rusijos piliečiams spaudžiant Kremlių, Putinas ir Kremlius ieškos naujų laimėjimų. Galbūt taškinių, trumpalaikių laimėjimų, kad įrodytų ir parodytų valdžios stabilumą. Rusai kitaip nesupranta ir tam reikia naujų agresijos atvejų. Mes nešnekame apie naujo karo fronto atidarymą. Tam nėra jokių pajėgumų.
– Kalba eina apie hibridinius veiksmus.
– Mes šnekame apie hibridines, netikros vėliavos operacijas, apie „žaliuosius žmogeliukus“. Apie panašaus lygio scenarijus, kokius jau esame matę istorijoje. Ta pati Latvijoje vykstanti migrantų krizė, kurią Lietuvoje užkardėme, dabar vyksta Latvijoje.
– Ar matote čia rizikų? Ne tik tas, apie kurias jūsų bičiulis Vyriausybėje Martynas Katelynas kalba. Kokia situacija, kalbant apie saugumo klausimus, kurie priklauso jūsų vadovaujamai ministerijai? Ar per Latviją į Lietuvą gali patekti ne tik neteisėti migrantai, bet ir tam tikri priešiškos valstybės elementai?
– Kiekviena nevaldoma situacija arba neaiškiai identifikuoti atvejai sukuria prielaidas neužtikrintumui. Jei negalime tiksliai identifikuoti nei žmonių skaičiaus, nei jų tapatybės, nei judėjimo trajektorijos – tada kyla klausimų.
– Tai pritartumėte kolegos iš Vyriausybės pasvarstymui, kad galbūt būtų galima atkurti tam tikrą pasienio kontrolę su Latvija?
– Tai net techniškai būtų gana sudėtinga įgyvendinti, nes turime ne tik kelius, bet ir daugybę teritorijų, kurios nėra niekaip suvaržytos. Net nežinau, ar būtų galima tai techniškai įgyvendinti. Bet labiau akcentuočiau pagalbą Latvijai. Ir ši diskusija vyksta valdant krizę Latvijos–Baltarusijos pasienyje. Ten yra židinys. Mes neturime atsiriboti nuo savo kaimynų. Mes turime padėti savo kaimynams. Ir manau, kad šiuo keliu turėtume judėti.
– Tai jaunasis ministras su pirmuoju savo garsiai nuskambėjusiu pasiūlymu dėl pasienio su Latvija paskubėjo? Neįvertino situacijos sudėtingumo?
– Manau, kad Martynas Katelynas labai aiškiai identifikavo problemą ir apie ją kalba. Jis ją identifikavo, mes ją matome, vyksta pokalbiai su Latvijos kolega, aš taip pat turėjau galimybę susitikti su Latvijos vidaus reikalų ministru. Identifikavus problemą, reikia ją spręsti. Problemos židinys yra Latvijos–Baltarusijos pasienis. Jei Latvija nori, prašo – mes turime jai padėti.
– Bet nereikia griežtinti pasienio kontrolės su broliais latviais?
– Sakyčiau, kad šiai dienai turime išnaudoti visas galimybes užkardyti problemos židinį ir tik tada galvoti apie papildomus sprendinius, jei tokių reikės (…).
– Ar visuomenė yra pasiruošusi esamoms grėsmėms? Naujasis premjeras prabilo apie tai, kad visuomenė yra susiskaldžiusi, kad ryškėja tendencija vienas kitą matyti ne oponentu, o priešu. Visuomenės susiskaldymas buvo identifikuotas kaip viena iš problemų, kurią ši Vyriausybė turės spręsti. Jūs matote panašiai?
– Visuomenės poliarizacija yra akivaizdi. Didelė problema yra tai, ką šneka ir ko bando pasiekti pavieniai politikai ar politinės partijos. Yra mokslinių darbų, atlikta tyrimų, įvardytos politinės partijos, kurios yra labiausiai poliarizuojančios. Politiniai oponentai, idėjų skirtumai savaime nėra blogai. Kairė turi vieną požiūrį, dešinė – kitą. Taip valstybė balansuoja judėdama į priekį. Tačiau, jei politinius oponentus pradedame laikyti priešais, tai tampa problema. Tada visuomenė susiskaldo į tam tikras priešiškas stovyklas. Neturi būti priešiškų stovyklų, gali būti skirtingos nuomonės. Valstybė turėtų būti mūsų visų prioritetas. Valstybės saugumas. Saugumą galime užtikrinti tada, kai esame stiprūs, pajėgūs save apginti ir pajėgūs užtikrinti regioninį saugumą. Reikia kurti tai, ko reikia valstybei, kad ji egzistuotų.
– Ar jūs galvoje turite buvusį koalicijos partnerį Remigijų Žemaitaitį ir „Nemuno aušrą“? Nes, klausant jūsų, dalis gyventojų ar politinio proceso stebėtojų pagalvos: veikiausiai pono Kauno galvoje „Nemuno aušra“.
– Nenoriu akcentuoti ir vardyti nė vienos politinės partijos. Šnekėsiu labiau holistiškai, bendrai. Juk yra ir savivaldybių tarybų narių, kurie turi keistų pasisakymų, yra merų ir Seimo narių, kurie turi keistų nuomonių ir pasisakymų. Kalbu bendrąja prasme, kad politikai turėtų įvertinti valstybės poreikius ir tik tada galvoti apie asmenines ambicijas.
– Bet jūs su „Nemuno aušros“ ir jos lyderio veikimo logika esate susipažinęs. Girdėjote, ką kiti socialdemokratai kalbėjo, grįsdami sprendimą atsisakyti koalicijos su šia partija. Kitaip paklausiu: kuris premjeras padarė klaidą – Gintautas Paluckas, pakvietęs „Nemuno aušrą“ į koaliciją, ar Mindaugas Sinkevičius, jos paslaugų atsisakęs?
– Šito aš niekaip nevertinsiu ir nekomentuosiu. Visada sakiau, kad koalicija turi dirbti tol, kol geba priimti sprendimus. Jei sprendimų priimti nebegebame, reiškia, reikia keisti koaliciją.
– Kai kurių „aušriečių“, ypač jų lyderio, sprendimas prieštarauti Kapčiamiesčio poligonui – ar tai buvo konstruktyvus „prieš“, ar destruktyvus „prieš“?
– Prieš yra prieš.
– Nebūtinai. Tu gali turėti nuomonę ir būti įsitikinęs, kad galima padaryti geriau. Bet gali tiesiog kurstyti emocijas, ypač jautriais klausimais.
– Kuriant valstybinius projektus, tiesiant tuos pačius kelius, geležinkelius, tikrai ne vieną kartą visuomenės poreikiams buvo paimami ir nuperkami sklypai. Taip bus dar ne vieną kartą. Tačiau tai nesukeldavo jokio papildomo rezonanso. Didžiulį rezonansą sukėlė šalia pavojingos kaimynės, šalia Suvalkų koridoriaus įrenginėjamas kariuomenei reikalingas projektas. Klausimas – kodėl? Nes ir vienu, ir kitu atveju turime tas pačias procedūras – perkame sklypus visuomenės poreikiams. Kodėl vieni atvejai nekelia rezonanso, o kiti kelia? Tai atviras klausimas. Kitas momentas – kaip vertinsime tuos pačius poligonus. Jei statome mokyklą policijai ar ugniagesiams, tai statome ją siekdami didinti jų gebėjimą atlikti mums svarbias funkcijas, užtikrinti mūsų saugumą. Poligonai ir yra tos pačios mokyklos mūsų kariuomenei.
– Jūs einate link to, kad tai buvo destruktyvus „prieš“.
– Jei tai buvo kritika vardan kritikos, vadinasi, arba nebuvo įsigilinta į konkrečius visuomenės ir Lietuvos kariuomenės poreikius, arba buvo siekiama užsitikrinti savo populiarumą valstybės gynybos sąskaita.
– O kaip dėl kito klausimo – iniciatyvos išbraukti iš Konstitucijos nuostatą, draudžiančią branduolinio ginklo dislokavimą Lietuvoje? Turime panašią situaciją?
– Lietuva, kaip NATO valstybė, privalo turėti visas galimybes užtikrinti savo ir savo piliečių saugumą. Turime turėti visas opcijas ir įrankius savo dėžutėje.
– Jūs labai aptakiai ir diplomatiškai šnekate. Gal net nenorite pasakyti, ką galvojate. Kodėl?
– Aš sakau tai, ką galvoju.
– Tai jums dar kyla klausimų, ar „Nemuno aušra“ saugumo požiūriu buvo tinkamas partneris?
– Aš nesuabsoliutinčiau „Nemuno aušros“ po vienu pavadinimu. Ten yra žmonių, kurie balsuoja skirtingai. Ir anksčiau esu minėjęs, kad partijos lyderis transliuoja vieną žinutę, bet kyla klausimas, kokią žinutę transliuoja ir kokią nuomonę turi frakcijos nariai. Kiekvienas Seimo narys turi laisvą mandatą spręsti.
– Pakalbėkime apie būsimą biudžetą. Naujoji Vyriausybė ateina su ambicingais planais ir žadamomis socialinėmis gėrybėmis. Sakoma, kad kurstomas visuomenės apetitas, nors finansinė aplinka ir tendencijos nėra labai optimistiškos. Ministre, ar nebus taip, kad ambicija palepinti žmones ir jų socialinius poreikius apkramtys gynybos reikmėms skiriamas lėšas?
– Bus diskusija, bus skirtingi matymai. Manau, kad ir premjeras yra pasakęs, ir visi puikiai suprantame, jog valstybės saugumas ir gynyba yra aukščiausio prioriteto klausimas. Lygiai taip pat kaip ir demografijos problema ar sveikatos priežiūros iššūkiai. Yra poreikis surasti balansą. Visada reikia kelti maksimalius tikslus. Tada derybų metu, sprendžiant ir balansuojant valstybei svarbius klausimus, rasime aukštesnes karteles.
– Kokia yra jūsų užsibrėžta kartelė? Dabar gynybai skiriama 5,38 proc. nuo BVP. Ar bus siekiama išlaikyti 5,38 proc. nuo BVP, ar šį kartą Vyriausybė taikys kitokią matematiką – pavyzdžiui, akcentuos absoliučius skaičius?
– Diskusijos dar tik prasideda. Mano ambicija visada yra turėti procentinę išraišką didesnę, nei turime dabar. Tam įtakos turi ir papildomi poreikiai, ir papildomos finansinės eilutės, kurios krašto apsaugos sistemai yra numatomos. Eisiu su didesne ambicija, o derybų metu pažiūrėsime, kaip pavyks.
– Šiame kontekste ambicinga buvo ministrė Dovilė Šakalienė. Ji ir posto neteko dėl istorijos, susijusios su išlaidomis gynybai. Tuometinė premjerė Inga Ruginienė Krašto apsaugos ministerijoje vykusius neoficialius pokalbius su visuomenininkais ir žurnalistais apie kitų metų gynybos biudžetą pavadino sabotažu. Kokius įrankius jūs pasitelksite?
– Ambicija turi būti susieta su pamatuotais veiksmais ir racionaliu, šaltu protu. Kadangi man teko iš pakankamai arti stebėti visą tą procesą, manyčiau, kad ir be drastiškų veiksmų tie procentai jau buvo sudėlioti. Tai buvo perteklinis pasirinkimas žmogui elgtis taip, kaip buvo pasielgta. Paskutinę naktį procentai buvo keičiami ir koalicinėje taryboje apie tai vyko diskusijos. Buvo ieškoma, kaip didinti gynybos biudžetą. Jis buvo padidintas. Esu tikras, kad ir toliau turime išlaikyti panašų tempą.
– Ar galima sakyti, kad ministro Kauno siekis yra, jog išlaidos gynybai nebūtų mažesnės nei dabar, skaičiuojant procentinę dalį nuo BVP?
– Mano noras yra, kad išlaikytume ne mažesnį finansavimą.
– Kalbate apie finansavimą absoliučiais skaičiais ar procentine išraiška?
– Ir procentine išraiška. Bet eisiu su didesniais poreikiais ir bandysime įtikinti tiek finansų ministrą, tiek premjerą, kad tai yra būtina.
– O kaip su lėšų įsisavinimu? Štai antradienį „Delfi“ skelbė apie Lietuvos kariuomenėje tarnavusio kario Audriaus Beinoro istoriją. Jis tvirtina, kad sulaukė keršto, kai nebuvo pratęsta jo tarnybos sutartis. Esą dėl pranešimo apie galimai neskaidrų viešąjį pirkimą. Jums ši istorija yra žinoma?
– Man kyla klausimas, kodėl ši istorija aprašoma praėjus metams. Ar tai yra sistemingas, dėsningas bandymas kažką pasakyti?
– Ką, jūsų manymu, bandoma pasakyti?
– Iš esmės tai turėtų komentuoti prieš mane dirbę ministrai, nes tai yra jų priimti sprendimai, jų matymas ir situacijos suvokimas. Tikrai nei Lietuvos kariuomenėje, nei Krašto apsaugos ministerijoje niekas neatsikrato žmonių, kurie padeda sistemai valytis. Priešingai – turime ne vieną atvejį, kai paviešinami ir plačiai visuomenėje aptariami korupciniai nusikaltimai. Apie tuos atvejus kalbame ir būtent taip sistema valosi. Visos interpretacijos, kurios kyla iš pavienių asmenų po metų laiko, man kelia kitus klausimus – apie tų pačių asmenų interesus ar bandymus parodyti tai, ko nėra.
Tadas Kreišmontas – esu itt.lt vyriausiasis redaktorius, rašantis ne tik apie technologijas ir inovacijas, bet ir apie kasdienes temas, artimas kiekvienam iš mūsų. Mano straipsniuose galima rasti naudingų patarimų, sodo gudrybių, įžvalgų apie astrologiją bei skanaus maisto idėjų.
