Oreivis, žurnalistas ir dainininkas Giedrius Leškevičius apsilankė „Žinių radijo“ laidoje „Persona Grata“, kur prabilo apie dvi didžiausias savo aistras – skrydžius ir muziką. Jis atvirai papasakojo, kaip gimė svajonė pakilti į dangų, kodėl Vilniaus padangė oreiviams tapo itin skaudžia tema bei prisipažino, kad keleivius skrydžio metu neretai ramina dainomis.
Nors daugelis Giedrių šiandien pirmiausia sieja su oreivyste ir karšto oro balionais, jis pats šypteli – žurnalistika iš gyvenimo niekur nedingo. Kaip pats sako, buvusių žurnalistų tiesiog nebūna.
„Ateina tas įprotis sekti naujienas, ir tu taip darai. O dėl žinomumo kaip oreivio, savęs nepavadinčiau labiausiai patyrusiu, gal tiesiog labiau matomu. Kaip bebūtų, kitąmet sukaks dvidešimt metų nuo mano pirmojo pakilimo karšto oro balionu. Beje, visiems, kuriuos paskraidiname, griežtai pasakome – prisiminkite savo pirmojo skrydžio datą, balioną ir pilotą.
Po skrydžio suteikiame titulą, nes balionas yra aristokratiška transporto priemonė, todėl žmones įšventiname į oreivių luomą. O jeigu kitą kartą žmogus neatsako bent į vieną klausimą, sakome: šampanas – iš jūsų, nes po pirmojo skrydžio jis būna iš mūsų“, – pasakojo pašnekovas.
Apie tokį gyvenimą svajojo nuo vaikystės
Apie skrydžius Giedrius svajojo nuo pat vaikystės. Tiesa, tuomet dar nežinojo, kokiu būdu pakils į dangų. Lemtingu prisiminimu iki šiol išliko tėčio iš komandiruotės parvežtas lėktuvo modelis.
„Nuo mažens žinojau, kad skraidysiu, tik nežinojau kuo. Kai man buvo ketveri, tėtis iš komandiruotės parvežė plastikinį lėktuvėlio modeliuką, kurį reikia sulipdyti.
Labai norėjau tai daryti, bet tėtis vis sakydavo, kad dar esu per mažas.
Kai sulaukiau šešerių, tą modelį suklijavome kartu. Jis ilgą laiką buvo mano svajonių objektas. Tuomet supratau, kad ir aš vieną skraidysiu“, – prisiminė G. Leškevičius.
Kaip pasakojo Giedrius, buvo etapas, kai jį labai traukė sklandytuvai. Tačiau vaikystės svajonei tuomet nebuvo lemta išsipildyti – tam sutrukdė ir laikmetis, ir aplinkybės.
„Alytuje buvo sklandytojų būrelis, labai norėjau ten lankyti treniruotes. Bet buvo devyniasdešimtieji, laikai ne patys ramiausi. Kas paleis vaiką važinėti 25 kilometrus į tuos užsiėmimus? Tėvai ir nepaleido.
Todėl ta svajonė tik stiprėjo. O jau studijuojant Vilniuje vienas bičiulis mane kokius trejus ar ketverius metus vis kalbino prisijungti prie Oreivystės centro komandos. Ir vieną kartą tiesiog nuėjau“, – pasakojo jis.
Kalbėdamas apie šiandieninę situaciją, Giedrius neslėpė, kad oreivių bendruomenei itin skaudi tema yra vis griežtinami skrydžių ribojimai Vilniaus padangėje. Pasak jo, oreiviai nuolat ieško kompromisų, tačiau jaučiasi vis labiau spaudžiami.
„Mūsų taisyklės labai sugriežtintos, ypač nuo 2023 metų. Vilnius mums yra labai skausminga tema. Norėtųsi suprasti priežastis, kodėl mūsų bičiuliai iš oro navigacijos taip nori sumažinti balionų kiekį. Argumentuojama tuo, kad smarkiai padaugėjo lėktuvų reisų. Mes bandome sakyti, kad Vilniaus dangų užimame vos keliolikai minučių per dieną.
Jeigu vyksta du skrydžiai, tai gal valandą per dieną. Vėliau išskrendame ir niekam netrukdome. Dar daugiau – pagal dabartines taisykles esame įpareigoti per penkiolika minučių pakilti į tokį aukštį, kad netrukdytume lėktuvams, ir visuomet tai padarome. Tačiau vis tiek jaučiamės smaugiami, gniaužiami“, – kalbėjo jis.
Prakalbo apie muziką
Ne mažiau svarbi Giedriaus gyvenimo dalis yra muzika. Ir, kaip paaiškėjo, dainos skamba ne tik scenoje – kartais jos tampa puikia priemone nuraminti keleivius skrydžio metu.
„Visada dainuoju. Vienas veiksmingiausių būdų keleiviams nuraminti ir atpalaiduoti – pakilus uždainuoti“, – šyptelėjo jis.
Nors tiek scena, tiek skrydžiai suteikia daug emocijų, Giedrius pripažįsta, kad šie jausmai yra labai skirtingi. Vienu atveju atsakomybė tenka tik pačiam sau, o kitu – ir visiems kartu skrendantiems žmonėms.
„Ir scenoje, ir balione gali gauti adrenalino, euforijos ir daug džiaugsmo. Tačiau emocijos yra visiškai skirtingos. Skrydžio jaudulio nepavadinčiau stresu. Visgi pilotas negali būti pernelyg atsipalaidavęs, bet negali būti ir pernelyg susikaustęs. Tam tikras streso lygis yra būtinas, kad nedarytum klaidų ir išliktum susikoncentravęs.
Scenoje viskas kitaip. Ten pirmiausia atsakai už save, o jeigu sudainuosi pro šalį, kiti labai nenukentės. Todėl ir tas jaudulys yra šiek tiek kitoks“, – laidoje sakė G. Leškevičius.
Tadas Kreišmontas – esu itt.lt vyriausiasis redaktorius, rašantis ne tik apie technologijas ir inovacijas, bet ir apie kasdienes temas, artimas kiekvienam iš mūsų. Mano straipsniuose galima rasti naudingų patarimų, sodo gudrybių, įžvalgų apie astrologiją bei skanaus maisto idėjų.
