Apie mažų, vos gimusių kūdikių netektis kalbėti vis dar sunku, o prisiminti patirtą skausmą yra be galo jautru, tačiau tylėjimas skausmo nesumažina. Tokią mintį galėtų patvirtinti vilnietė Vika Karlonė, kuriai gyvenimas nepagailėjo beveik nepakeliamų išbandymų – 2 vaikų netekčių.
Pašnekovė Vika – VšĮ „Angelo mama“ iniciatyvos kūrėja, kuri buria vaikų netekusias mamas ne užsidaryti savyje, o pasistengti išgyventi ir išjausti vaikelio netektį. Pokalbio metu ji pabrėžė, kad net jeigu mažylio šiame pasaulyje nebėra, mama visuomet išliks mama – tik angelo.
Šią iniciatyvą sukurti ją paskatino dviejų jos pačios vaikelių netektys. 2016-aisiais vos keturių su puse mėnesio sūnelis Eteris mirė jai ant rankų, o 2017-aisiais Vika patyrė persileidimą ir neteko, kaip pati jaučia, dukrelės Glorijos.
Pirmojo vaikelio laukimas ir Edwardso sindromas
Mintimis nuklysdama į prisiminimus Vika prisiminė džiaugsmingą 2015 metų laiką, kai sužinojo, kad laukiasi Eterio. Ji pasakojo, kad tai buvo jos trečiasis nėštumas, o broliuko jau laukė du vaikai namuose.
Pašnekovė dalijosi, kad šis nėštumas nebuvo išskirtinis – viskas jau įprasta, pažįstama ir gražu. Tuo metu ji nejautė jokių sveikatos pokyčių ar kitų ženklų.
„Nors sveikata tuo metu nešlubavo, bet viduje turėjau kažkokią nuojautą. 36-ą nėštumo savaitę nuvykome į eilinę apžiūrą, o tuomet gydytojai pastebėjo, kad kažkas yra ne taip.
Pirmiausia jiems nepatiko vaikelio širdies ritmas. Vėliau jie pamatavo jo dydį ir pastebėjo, kad kūnelio proporcijos neatitinka nėštumo savaitės – jis buvo mažesnis, nei turėtų būti“, – pirmaisiais bėdas išdavusiais signalais dalijosi Vika.
Pasak jos, visai netrukus buvo atlikti išsamesni tyrimai, o pašnekovė tebeprisimena akimirką, kai gydytoja pranešė, kad vaikeliui ne viskas gerai.
Vika pasakojo, kad tiek informacijos ir tegavo – nieko konkretaus apie diagnozę tuo metu nei ji, nei medikai nežinojo.
„Vėliau atlikome genetinius tyrimus ir jie parodė, kad laukiuosi sūnaus, turinčio Edwardso sindromą. Šiek tiek papasakosiu apie jį, kad geriau suprastumėte.
Daugelis žino Dauno sindromą – tai 21-os chromosomos pakitimas. Edwardso sindromas yra susijęs su 18-os chromosomos pakitimu.
Dėl šio chromosomų pakitimo vaisiui vystantis atsiranda įvairių organizmo raidos sutrikimų. Kokie jie bus, labai individualu – kiekvienas vaikas yra skirtingas.
Mūsų atveju, kai sūnus gimė, buvo matyti, kad pakitimų jis turėjo palyginti nedaug, bent jau išoriškai, tačiau pagrindinė problema buvo širdis – ji nebuvo normaliai išsivysčiusi į keturis skilvelius. Galima sakyti, buvo susiformavęs vienas darinys su tam tikrais pratekėjimais“, – pasakojo ji.
Turėjo priimti diagnozę ir pagimdyti sūnų
Išgirdusi apie Edwardso sindromą Vika pradėjo ieškoti internete nuotraukų, kaip atrodo jį turintys vaikai. Pasak jos, „Google“ paieškoje jų beveik nebuvo.
Pašnekovė pasakojo, kad tuo metu susimąstė, kodėl taip yra, tačiau pradėjus domėtis plačiau paaiškėjo, kad jį turintys vaikai dažniausiai neišgyvena.
„Tai nėra Dauno sindromas, kai žmonės gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Edwardso sindromo atveju tik labai maža dalis vaikų pasaulyje sulaukia dešimties metų.
Tuomet pradėjau ieškoti informacijos anglų kalba. Ten radau daugiau medžiagos, daugiau nuotraukų.
Tada pirmą kartą labai aiškiai supratau, kad man teks atsisveikinti su savo sūnumi. Niekas nežino, kas bus rytoj, bet suvokiau, kad ši patirtis ateina į mano gyvenimą“, – atvirai pasakojo Vika.
Pašnekovė neslėpė, kad šis etapas buvo be galo sunkus ir ji niekam nelinkėtų to patirti. Vis tik kadangi ji anksčiau buvo praėjusi emocinio ir dvasinio intelekto mokymus, gebėjo užsiimti savireguliacija ir panaudoti savo vidinius įgūdžius.
Vika pasakojo, kad tuo metu iš visų jėgų stengėsi nepasinerti į pabaigos neturinčius svarstymus – kodėl, kas būtų, jeigu viskas būtų kitaip? Ji pasakojo, kad tuo metu stengėsi sau leisti išbūti tame momente, priimti situaciją, o tai padovanojo jai gražių patirčių.
„Aš galėjau būti su savo vaiku iki pat galo. Galėjau jį išnešioti tiek, kiek mums buvo skirta. Iš tikrųjų su Eteriu pilvelyje išbuvome net iki 41-os savaitės. Pagal medicininius standartus nėštumas jau buvo per ilgas, gydytojai norėjo skatinti gimdymą.
Vis tik labai pasitikėjau savo intuicija. Pasirašiau, kad pati prisiimu atsakomybę ir dar laukiau. Gimdymas prasidėjo apie 40 savaitę, bet jis buvo labai neįprastas.
Juokauju, kad gimdžiau beveik savaitę. Sąrėmiai prasidėdavo, nurimdavo, vėl sugrįždavo. Nebuvo įprasto gimdymo proceso. Tai buvo labai savitas kūno santykis su tuo, kas vyksta.
Galiausiai pagimdžiau pati. Eteris gimė 41-ą savaitę, kojomis į priekį, todėl gimdyme dalyvavo daugiau gydytojų nei įprastai“, – dalijosi ji.
Tadas Kreišmontas – esu itt.lt vyriausiasis redaktorius, rašantis ne tik apie technologijas ir inovacijas, bet ir apie kasdienes temas, artimas kiekvienam iš mūsų. Mano straipsniuose galima rasti naudingų patarimų, sodo gudrybių, įžvalgų apie astrologiją bei skanaus maisto idėjų.
