Tadas Kreišmontas
Aštuonis dešimtmečius Vokietijos požiūrį į kariuomenę formavo du žodžiai – „niekada daugiau“.
Po Antrojo pasaulinio karo ši frazė Vokietijoje pirmiausia reiškė atsargumą. Atsargumą siunčiant karius į užsienį, atsargumą kalbant apie karinę galią ir ypač atsargumą svarstant scenarijus, kuriuose Vokietijos tankai vėl taptų svarbiu Europos saugumo politikos elementu.
Tačiau dabar šios frazės prasmė keičiasi.
„Niekada daugiau“ vis dažniau reiškia ne pasilikti nuošalyje, o padaryti viską, kad karas Europoje nepasikartotų NATO teritorijoje.
Ir vienas ryškiausių šio istorinio lūžio simbolių šiandien yra Lietuva.
Čia kuriama Vokietijos 45-oji šarvuotoji brigada – sunkusis kovinis junginys, kuris iki 2027 metų turėtų pasiekti pilną operacinį pajėgumą.
Tai ne kelioms savaitėms atvykstantys kariai.
Ne pratybų dalyviai, kurie po kelių mėnesių susikraus techniką ir grįš į Vokietiją.
Ne simbolinis NATO kontingentas.
Kalbama apie nuolatinį Vokietijos kariuomenės buvimą Lietuvoje.
Numatyta, kad brigadą sudarys maždaug 4800 karių ir apie 200 civilių darbuotojų. Krašto apsaugos ministerija taip pat nurodo apie 2000 karinės technikos vienetų. Pagrindinės brigados vietos bus Rūdninkai ir Rukla.
Tai reiškia, kad Lietuvoje atsiranda ne tik žmonės su uniformomis.
Atsiranda visa kovai reikalinga sistema.
Tankai, pėstininkų kovos mašinos, logistika, ryšių pajėgumai, medicininė parama, aprūpinimo struktūros, karinė policija, štabai ir kiti elementai, be kurių šiuolaikinė brigada negalėtų savarankiškai veikti.
Istorinis sprendimas, kurio Vokietija dešimtmečius vengė
Šio sprendimo mastą lengva nuvertinti žvelgiant tik iš Lietuvos perspektyvos.
Lietuvai keli tūkstančiai sąjungininkų karių reiškia papildomą saugumą.
Tačiau Vokietijai tai reiškia kur kas daugiau.
NATO pati 45-ąją brigadą yra įvardijusi kaip pirmąjį Vokietijos karinį dalinį, nuolat dislokuojamą užsienyje nuo Antrojo pasaulinio karo. Bundesveras taip pat pabrėžia, kad nuolatinis visos brigados dislokavimas kitoje valstybėje Vokietijos kariuomenei yra naujas reiškinys.
Todėl tai nėra vien Lietuvos ir Vokietijos dvišalis projektas.
Tai istorinis Vokietijos saugumo politikos pasikeitimas.
Po 1945 metų Vokietijos politinė kultūra buvo statoma ant labai aiškios nuostatos – karinė jėga turi būti naudojama ypač atsargiai.
Tačiau Europa, kurioje ši politika buvo suformuota, šiandien atrodo kitaip.
Rusijos įvykdyta Krymo aneksija 2014 metais jau buvo pirmas rimtas perspėjimas, kad Europos saugumo tvarka nėra tokia nepajudinama, kaip ilgą laiką manyta.
2022 metų vasarį prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą šias iliuzijas galutinai sudaužė.
Staiga klausimas tapo nebe teorinis.
Kas nutiktų, jei karinis spaudimas būtų nukreiptas prieš NATO valstybę?
Kodėl būtent Lietuva?
Žemėlapyje Lietuva atrodo nedidelė valstybė.
Tačiau NATO kariniu požiūriu jos geografinė padėtis yra itin svarbi.
Vakaruose – Rusijos Kaliningrado sritis.
Rytuose ir pietryčiuose – Baltarusija, kuri yra artimiausia Maskvos karinė sąjungininkė regione.
Tarp Lietuvos ir Lenkijos yra vadinamasis Suvalkų koridorius – sausumos jungtis tarp Baltijos valstybių ir likusios NATO teritorijos.
Būtent todėl bet kokios rimtesnės NATO gynybos planuose Lietuva tampa viena svarbiausių rytinio flango teritorijų.
Jeigu Baltijos šalims kada nors tektų realiai gintis, klausimas būtų ne tik kiek karių yra Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje.
Svarbiausia būtų tai, kaip greitai ir kokiomis pajėgomis NATO galėtų reaguoti nuo pirmųjų konflikto valandų.
Čia ir atsiranda esminis skirtumas tarp pažado ir realiai teritorijoje esančių pajėgų.
Kariuomenės dalinio, kuris jau yra Lietuvoje, nereikia skubiai perkelti per Europą.
Jo nereikia tik pradėti telkti.
Jo logistika, bazės ir infrastruktūra jau yra vietoje.
Būtent tai ir yra nuolatinio dislokavimo prasmė.
Rūdninkai tampa vienu svarbiausių NATO taškų regione
Didžioji dalis brigados bus dislokuota Rūdninkuose.
Čia Lietuva kuria didžiulę karinę infrastruktūrą, pritaikytą tūkstančiams karių ir sunkiajai technikai.
Kita svarbi brigados dalis bus Rukloje.
Į brigados struktūrą taip pat integruojama Lietuvoje jau veikusi NATO daugianacionalinė kovinė grupė. 2026 metų vasarį ji tapo brigados sudėtine dalimi.
45-osios brigados branduolį sudaro ir du Vokietijoje jau egzistuojantys koviniai daliniai – 203-iasis tankų batalionas bei 122-asis šarvuotasis pėstininkų batalionas.
Kartu su jais į rytinį NATO flangą ateina ir vienos svarbiausių Vokietijos sausumos pajėgų ginklų sistemų – „Leopard 2“ tankai bei „Puma“ pėstininkų kovos mašinos.
Tai labai svarbi detalė.
Kalbama ne apie lengvai ginkluotus simbolinius vienetus.
Tai sunkioji brigada, skirta realiai sausumos gynybai.
NATO rytinis flangas keičiasi iš esmės
Dar prieš dešimtmetį NATO pajėgų buvimas Baltijos šalyse pirmiausia turėjo politinę reikšmę.
Sąjungininkų kariai demonstravo principą: puolimas prieš vieną NATO valstybę reikštų konfliktą su visu Aljansu.
Tačiau pajėgos buvo santykinai nedidelės.
Po 2022 metų situacija pradėjo sparčiai keistis.
Dabar vien politinio signalo nebeužtenka.
Reikia pajėgų, kurios galėtų kautis.
Reikia amunicijos.
Reikia tankų.
Reikia oro gynybos.
Reikia sandėlių.
Reikia kelių, geležinkelių, poligonų ir infrastruktūros, galinčios priimti tūkstančius papildomų sąjungininkų karių.
Vokietijos brigada yra viena ryškiausių šios transformacijos dalių.
NATO rytinis flangas palaipsniui iš teritorijos, kurią pirmiausia buvo siekiama „nuraminti“, tampa teritorija, kuri aktyviai ruošiama gintis.
Skirtumas milžiniškas.
Karinis atgrasymas veikia tik tada, kai priešininkas juo tiki
Atgrasymo logika iš tiesų gana paprasta.
Potencialus priešininkas turi suprasti, kad puolimo kaina bus nepakeliama.
Popieriniai susitarimai to negarantuoja.
Politiniai pareiškimai taip pat ne visada.
Tačiau keli tūkstančiai NATO karių, tankai, šarvuotoji technika ir iš anksto parengta infrastruktūra siunčia gerokai aiškesnę žinią.
Puolimas prieš Lietuvą tokiu atveju nuo pirmos dienos reikštų tiesioginį susidūrimą ne tik su Lietuvos kariuomene.
Jis reikštų susidūrimą ir su Vokietijos kariuomene.
O tai automatiškai keičia galimo konflikto politinę ir karinę matematiką.
Štai kodėl brigados reikšmės negalima matuoti vien karių skaičiumi.
4800 karių patys savaime nėra milžiniška armija.
Tačiau svarbu, kieno tai kariai, kur jie yra ir kokiam tikslui jie dislokuojami.
Vokietija prisiima tai, ko iš jos ilgai buvo reikalaujama
Daugelį metų Vokietija buvo kritikuojama dėl per mažų gynybos išlaidų ir pernelyg atsargaus požiūrio į karinę galią.
Paradoksalu, tačiau dabar viena valstybių, kurioje labiausiai matomas Vokietijos karinės politikos pasikeitimas, yra būtent Lietuva.
Berlynas šį projektą tiesiogiai sieja su savo saugumo politikos „Zeitenwende“ – lūžio – politika ir didesne atsakomybe už NATO rytinio flango gynybą.
Tačiau sprendimas kainuos.
Reikia ne tik perkelti tankus ir karius.
Tūkstančiams žmonių reikia būstų.
Dalis karių į Lietuvą atvyksta su šeimomis.
Jų vaikams reikia mokyklų ir darželių.
Reikia medicinos paslaugų.
Reikia susisiekimo tarp Lietuvos ir Vokietijos.
Bundesveras pats pripažįsta, kad projektas yra sudėtingas būtent todėl, kad kalbama ne apie trumpalaikę misiją, o apie karių perkėlimą keleriems metams ir faktiškai naujos karinės bendruomenės sukūrimą Lietuvoje.
Tai nebe planas popieriuje
Svarbu ir tai, kad brigada nebėra vien ateities pažadas.
Jos formavimas jau vyksta.
45-oji brigada oficialiai aktyvuota, jos struktūra plečiama, kariai jau tarnauja Lietuvoje, o 2026 metais brigada surengė ir savo pirmąsias didelio masto pratybas Lietuvoje. NATO duomenimis, per pratybas „Freedom Shield 26“ veikė „Leopard 2“ tankai, „Puma“ kovos mašinos ir kitos brigados pajėgos.
Galutinis tikslas – iki 2027 metų pasiekti visišką kovinį pajėgumą.
Tada Lietuvoje turėtų veikti pilnai sukomplektuotas ir pasirengęs sunkiosios brigados dydžio junginys.
Ar 4800 karių pakaks?
Tai jau daug sudėtingesnis klausimas.
Jokia viena brigada negali garantuoti visos Baltijos regiono gynybos.
Šiuolaikinis karas reikalauja milžiniško kiekio artilerijos, oro gynybos, žvalgybos, dronų, elektroninės kovos, aviacijos ir logistikos pajėgumų.
Todėl Vokietijos brigada nėra stebuklingas skydas.
Ji yra viena didesnės NATO gynybos sistemos dalių.
Karo atveju prie Lietuvoje esančių pajėgų turėtų jungtis papildomi NATO daliniai iš kitų valstybių.
Tačiau čia atsiranda svarbiausia detalė.
Tie papildomi daliniai turėtų prie ko prisijungti.
Lietuvoje jau būtų brigados vadovavimo struktūra, sunkioji technika, bazės, logistika ir tūkstančiai karių.
Tai visiškai kitokia situacija nei bandymas gynybą pradėti organizuoti tik tada, kai krizė jau prasidėjo.
Rusija pakeitė tai, kaip Europa supranta saugumą
Europa pati ilgą laiką tikėjosi kitokios ateities.
Po Šaltojo karo buvo tikima, kad didelio masto sausumos karas Europoje tampa istorija.
Kariuomenės buvo mažinamos.
Tankai parduodami arba konservuojami.
Amunicijos atsargos mažėjo.
Gynybos biudžetai traukėsi.
Buvo tikima, kad ekonominiai ryšiai ir prekyba palaipsniui sumažins karinio konflikto tikimybę.
2014-ieji šį tikėjimą sukrėtė.
2022-ieji jį galutinai palaidojo.
Todėl Vokietijos tankai Lietuvoje atsirado ne vakuume.
Jie yra tiesioginė pasikeitusios Europos saugumo aplinkos pasekmė.
Tikroji istorijos esmė – ne tankų skaičius
Galima skaičiuoti „Leopardus“.
Galima diskutuoti, ar 4800 karių yra daug, ar mažai.
Galima vertinti, ar 2000 technikos vienetų pakaks.
Galima ginčytis dėl Suvalkų koridoriaus apsaugos, oro gynybos ar galimo pastiprinimo greičio.
Tačiau visa tai užgožia vieną daug svarbesnį faktą.
Vokietijos kariai atvyksta ne į pratybas. Jie čia lieka.
Valstybė, kuri aštuonis dešimtmečius itin atsargiai vertino savo karinį vaidmenį Europoje, dabar siunčia nuolatinę sunkiąją brigadą į NATO rytinį pakraštį.
Praktiškai šalia teritorijos, kurią Aljansas laiko viena jautriausių savo gynybos zonų.
Tai istorinis pokytis tiek Lietuvai, tiek Vokietijai.
Ir galbūt geriausiai jį apibūdina tas pats posakis, kuris Vokietijos politiką lydėjo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
„Niekada daugiau.“
Tik dabar jo reikšmė pasikeitė.
Anksčiau jis reiškė – Vokietijos tankai neturi važiuoti į Rytus.
Šiandien jis vis dažniau reiškia – jie turi būti ten tam, kad niekam nekiltų noras pradėti dar vieną karą Europoje.
