Dovydas
Lietuvą sukrėtusi dviejų mažamečių sesučių žūtis Vilniuje sukėlė ne tik skaudžias diskusijas apie tragedijos aplinkybes, bet ir privertė iš naujo kalbėti apie tėvų emocinę būklę, vienatvę bei pagalbos stoką. Į šią jautrią temą sureagavo pats vaikų turintis tinklaraštininkas Giedrius Alasevičius. Jis pasidalijo ilga ir atvira žinute, kurioje ragino visuomenę ne tik smerkti, bet ir bandyti suprasti, kokią naštą kartais neša tėvai, likę vieni su savo problemomis.
Tragiška istorija, kai Vilniuje Neries upėje žuvo dvi mažametės, sukrėtė daugybę žmonių. Įvykio aplinkybės tiriamos, o vaikų mamos atžvilgiu atliekamas teisėsaugos tyrimas.
Tačiau tragedija paskatino diskusiją ne tik apie konkrečią nelaimę, bet ir apie daug platesnę problemą – kokios pagalbos Lietuvoje gali sulaukti žmogus, kuris jaučiasi pasiekęs visišką emocinį dugną.
Būtent apie tai savo socialinio tinklo paskyroje rašė G. Alasevičius.
tėvas paragino ne tik smerkti
G. Alasevičius savo įraše atkreipė dėmesį į tai, kad auginant vaikus šeimos gali susidurti su milžinišku emociniu ir fiziniu krūviu.
Pasak jo, visuomenėje vis dar pernelyg dažnai manoma, kad tėvai privalo tiesiog susitvarkyti.
„Čia mano vaikas, mano atsakomybė, turiu viską priimti kaip duotybę ir nesiskųsti“ – tokį požiūrį jis įvardijo kaip vieną iš problemų, dėl kurių žmogus gali dar labiau užsidaryti savyje.
Tinklaraštininkas pabrėžė, kad ypač sudėtingas gali būti pirmasis vaiko auginimo laikotarpis.
Miego trūkumas, nuolatinė atsakomybė, pasikeitęs gyvenimo ritmas, santykių problemos, finansiniai rūpesčiai ir beveik nebeliekantis laikas sau gali tapti itin sunkiu išbandymu.
„visiška izoliacija“ ir vienatvė
G. Alasevičius savo įraše prisiminė įvairias istorijas, kurias anksčiau yra skaitęs tėvų forumuose.
Pasak jo, daugybė mamų savo savijautą apibūdindavo panašiais žodžiais – vienatvė, izoliacija, nuovargis ir jausmas, kad nebeliko jėgų.
Kai kurios moterys, jo teigimu, net ir suvokdamos, kad jų gyvenime yra problemų, nebeturi emocinių resursų jų spręsti.
Vienoje jo prisimintoje istorijoje mama pasakojo apie santykius su savo tėvais. Konfliktas kilo dėl spaudimo pakrikštyti vaiką.
Moteris tiesiog pasiėmė vaiką ir išėjo.
Vėliau, ilgą laiką nebendraudama su tėvais, ji aiškino, kad neturi jėgų net pykti ar spręsti šio konflikto.
Tokia būsena, anot G. Alasevičiaus, yra svarbus signalas apie žmogaus emocinį išsekimą.
sunkiausia – kai žmogus nebeturi jėgų net jausti
Vieną stipriausių savo įrašo vietų G. Alasevičius skyrė būtent emociniam išsekimui.
Jo teigimu, žmogus gali pasiekti būseną, kai nebeturi energijos ne tik problemoms spręsti, bet ir apskritai reaguoti į aplinką.
Tokioje situacijoje net konfliktas ar pagalbos prašymas gali atrodyti kaip per didelė užduotis.
Žmogus gali suprasti, kad jam blogai, tačiau tuo pačiu neturėti jėgų pasakyti aplinkiniams, ko jam reikia.
Tai sukuria uždarą ratą.
Kuo blogesnė savijauta, tuo sunkiau prašyti pagalbos.
Kuo mažiau pagalbos gaunama, tuo stipresnis tampa vienišumo ir bejėgiškumo jausmas.
ypatingas išbandymas – nuolatinis vaiko verkimas
G. Alasevičius taip pat prisiminė tėvų pasakojimus apie kūdikių dieglius ir ilgas bemieges naktis.
Kai kuriems tėvams tenka susidurti su situacijomis, kai kūdikis ilgą laiką labai dažnai verkia, o tėvai beveik nemiega.
Tokios aplinkybės gali išsekinti net ir labai stiprų žmogų.
Jis pateikė vienos mamos istoriją, kuri po kelių savaičių beveik be normalaus miego pradėjo patirti būsenas, kai trumpam tiesiog „atsijungdavo“.
Tai – labai svarbus perspėjimas, kad didžiulis nuovargis gali paveikti žmogaus gebėjimą normaliai funkcionuoti.
Todėl pagalba tėvams tokiais momentais nėra prabanga.
Ji gali būti būtinybė.
pasiūlė suteikti tėvams galimybę trumpam atsikvėpti
Vienas įdomiausių G. Alasevičiaus pasiūlymų – sukurti daugiau galimybių tėvams kritinėmis akimirkomis gauti trumpalaikę pagalbą prižiūrint vaikus.
Jis svarstė, ar Lietuvoje nebūtų galima sudaryti sąlygų tėvams tam tikromis aplinkybėmis kelioms valandoms saugiai palikti vaiką sveikatos ar kitoje tinkamoje įstaigoje, kai pats suaugęs žmogus jaučia, kad yra pasiekęs savo galimybių ribą.
Tokios paslaugos, jo teigimu, galėtų būti tam tikra „avarinė pagalba“ šeimai.
Ne tam, kad tėvai atsikratytų atsakomybės.
Priešingai – tam, kad žmogus galėtų trumpam atsikvėpti ir grįžti į situaciją turėdamas daugiau jėgų.
tragedija atvėrė daug didesnę problemą
Ši istorija dar kartą priminė, kad psichologinės problemos dažnai nėra matomos iš pirmo žvilgsnio.
Žmogus gali bendrauti su aplinkiniais, eiti į parduotuvę, auginti vaikus, atlikti kasdienius darbus ir tuo pačiu viduje jaustis visiškai palūžęs.
Todėl G. Alasevičius ragino žmones atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas nutiko, bet ir į platesnį kontekstą.
Jis kalbėjo apie tai, kad tėvams gali būti labai sunku rasti saugią erdvę, kurioje jie galėtų pasakyti: „man per sunku“.
Kartais žmogus bijo būti pasmerktas.
Kartais bijo pasirodyti blogu tėvu ar mama.
Kartais tiesiog nežino, į ką kreiptis.
O kartais – neturi jėgų ieškoti pagalbos.
pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas
Viena svarbiausių G. Alasevičiaus įrašo minčių – žmogus neturėtų būti paliekamas vienas tada, kai jam sunkiausia.
Ypač tai svarbu kalbant apie mažų vaikų tėvus.
Vaiko gimimas dažnai vaizduojamas kaip viena gražiausių gyvenimo patirčių, tačiau realybėje kartu su džiaugsmu ateina ir didžiulė atsakomybė.
Kartais tėvai patiria miego trūkumą, nerimą, depresinius simptomus, santykių krizes ar visišką emocinį išsekimą.
Tai nereiškia, kad žmogus nemyli savo vaiko.
Tai reiškia, kad žmogus gali būti pasiekęs ribą, kai vien meilės nebepakanka – reikia ir realios pagalbos.
svarbu nepamiršti ir kitos pusės
Vis dėlto kalbant apie tokią skaudžią tragediją būtina išlaikyti ribą tarp empatijos ir atsakomybės.
Bandymas suprasti galimas žmogaus emocines problemas nereiškia pateisinti nusikaltimą ar paneigti jo pasekmes.
Jeigu tyrimo metu nustatoma, kad žmogus tyčia padarė nusikaltimą, už tai turi būti atsakoma pagal įstatymus.
Tačiau visuomenės užduotis gali būti ir kita – galvoti, kaip ateityje užkirsti kelią panašioms tragedijoms.
Ar žmogus, patekęs į visišką emocinę krizę, žino, kur kreiptis?
Ar šeima gali gauti pagalbą pakankamai greitai?
Ar artimieji atpažįsta pavojingus ženklus?
Ar visuomenė moka ne tik kritikuoti, bet ir išgirsti?
Tai klausimai, į kuriuos atsakymų reikia ieškoti ne tada, kai jau įvyksta tragedija, o gerokai anksčiau.
„rekomenduoju truputį empatijos“
Baigdamas savo mintis G. Alasevičius ragino žmones neskubėti teisti.
Jo teigimu, sukrečiančiose istorijose labai lengva iš karto ieškoti kaltų ir pasmerkti žmogų, tačiau kur kas sunkiau suprasti, kokios aplinkybės galėjo būti iki tragedijos.
„Rekomenduoju biškelį empatijos net ir tokiose sukrečiančiose istorijose“, – savo įraše ragino G. Alasevičius.
Jo žinutė paskatino dar kartą kalbėti apie tai, ko dažnai nematome – tėvų vienatvę, emocinį nuovargį ir pagalbos poreikį.
Nors konkrečios Vilniuje įvykusios tragedijos aplinkybes turės nustatyti teisėsauga, ši istorija jau dabar kelia daug platesnį klausimą: ar Lietuvoje turime pakankamai pagalbos tėvams, kurie vieną dieną pajunta, kad daugiau nebegali?
Tai klausimas, kurio nereikėtų prisiminti tik po dar vienos tragedijos.
