Tadas Kreišmontas
Remigijus Žemaitaitis atsargiai vertina Sauliaus Skvernelio perspektyvas vykstančiame tyrime ir pabrėžia, kad pirmiausia reikėtų sulaukti tyrėjų surinktos medžiagos. Tačiau kartu politikas kelia kur kas platesnį klausimą: kodėl vienų politikų veikla viešojoje erdvėje išnarstoma iki smulkiausių detalių, o kitų darbai, ryšiai ir praeities dokumentai lieka beveik nepastebėti?
Lietuvos politikoje ne visos istorijos sulaukia vienodo dėmesio.
Vienos per kelias dienas tampa pagrindinėmis antraštėmis. Jos analizuojamos, komentuojamos, narstomos iki smulkiausių detalių. Kitos tuo metu tyliai pranyksta informacijos sraute, nors jose taip pat gali būti klausimų, vertų visuomenės dėmesio.
Būtent šį kontrastą savo komentare iškelia Remigijus Žemaitaitis.
Skvernelio atžvilgiu – atsargumas
Kalbėdamas apie Sauliaus Skvernelio situaciją, Žemaitaitis neskuba daryti galutinių išvadų.
Jo pozicija aiški: kol tyrėjai nepateikė visos medžiagos, nereikėtų žmogaus iš anksto nuteisti viešojoje erdvėje.
Tai svarbus principas.
Tyrimas turi būti atliktas iki galo, o vertinimai turėtų remtis faktais, o ne politinėmis simpatijomis ar antipatijomis.
Įtarimas nėra nuosprendis. Viešas triukšmas nėra įrodymas.
Tačiau būtent iš čia prasideda kitas klausimas.
Kodėl vieni patenka į prožektorių šviesą, o kiti – ne?
Žemaitaitis klausia, kodėl politinių istorijų vertinimo standartai visuomenėje kartais atrodo nevienodi.
Kodėl vieno politiko veikla gali būti analizuojama beveik po mikroskopu, o kito mokslo darbai, ankstesni ryšiai ar viešai prieinami dokumentai nesulaukia tokio pat susidomėjimo?
Tai nereiškia, kad kiekvienas politiko praeities faktas savaime yra įtartinas.
Tačiau demokratinėje valstybėje turi galioti paprasta taisyklė: jeigu kyla pagrįstų klausimų, jie turi būti keliami nepriklausomai nuo pavardės.
Pavardė neturėtų nulemti standarto
Politikoje labai lengva įklimpti į dvigubų standartų spąstus.
Kai kalbama apie politinį oponentą, jo ryšiai staiga tampa labai svarbūs. Kai kalbama apie savą stovyklą – tie patys klausimai kartais tampa ne tokie skubūs.
Jeigu visuomenė pradeda tai matyti, atsiranda pavojingas jausmas: kad teisė, žiniasklaidos dėmesys ar institucijų aktyvumas gali priklausyti nuo to, kas yra žmogus, apie kurį kalbama.
Pasitikėjimas demokratija tokiomis akimirkomis tampa labai trapus.
Mokslo darbai, dokumentai ir praeities ryšiai
Žemaitaičio keliami klausimai paliečia ir politikų ankstesnę veiklą.
Mokslo darbai, profesinė biografija, buvę ryšiai, vieši dokumentai – visa tai gali būti teisėta ir visiškai normalu. Tačiau jeigu visuomenėje kyla klausimų dėl interesų, skaidrumo ar galimų konfliktų, atsakymų neturėtų būti vengiama.
Svarbiausia – vertinti ne pagal gandus, o pagal faktus.
Ir čia žiniasklaidai tenka ypatinga atsakomybė.
Žurnalistika turi klausti visų
Tikra žurnalistika nėra vien garsiausių skandalų sekimas.
Ji prasideda tada, kai žurnalistas gali užduoti nepatogų klausimą ir žmogui, kuris šiandien yra populiarus, ir tam, kuris yra valdžioje, ir tam, kuris priklauso opozicijai.
Vienodas smalsumas visoms politinėms stovykloms yra ne šališkumo ženklas.
Tai – profesionalumo testas.
Jeigu visuomenė mato, kad vieni politikai nuolat laikomi po didinamuoju stiklu, o kitų veikla beveik netikrinama, atsiranda ne tik klausimų dėl politikų, bet ir dėl pačios viešosios erdvės.
Svarbiausia – ne kerštas, o vienodi standartai
Žemaitaičio keliama tema neturėtų virsti dar vienu politiniu kerštu.
Jos esmė – kur kas paprastesnė.
Jeigu tyrimas vyksta, reikia leisti tyrėjams atlikti savo darbą. Jeigu paaiškėja faktai, visuomenė turi juos žinoti. Jeigu įtarimai nepasitvirtina, tai taip pat turi būti aiškiai pasakyta.
Ir lygiai tokia pati taisyklė turėtų galioti visiems.
Ne vieniems – didinamasis stiklas, kitiems – užmerktos akys.
Lietuvos demokratija stiprėja tada, kai pilietis gali būti tikras, jog jo valstybėje standartas nepriklauso nuo pavardės, partijos ar politinės stovyklos.
Todėl ši istorija galiausiai nėra vien apie Skvernelį ar Žemaitaitį.
Ji apie daug svarbesnį dalyką – visuomenės teisę į vienodai taikomą skaidrumą.
Nes pasitikėjimas valstybe kuriamas ne tada, kai patikrinami „kiti“.
Jis kuriamas tada, kai drąsiai tikrinami visi.
