Tadas Kreišmontas
Jis buvo vienas Sąjūdžio kūrėjų, Kovo 11-osios Akto signataras ir pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės vicepremjeras. Tačiau dar gyvas filosofas Romualdas Ozolas (1939–2015), jo bendražygių teigimu, tapo politiškai nepatogus ir buvo stumiamas į visuomenės paraštes. Šiemet sausio 31-ąją jam būtų suėję 87-eri. Jį pažinoję žmonės įsitikinę, kad jo mintys apie tautą, kalbą ir žemę šiandien aktualios kaip niekad.
Atgimimo žmogus
R. Ozolas buvo viena ryškiausių Lietuvos Atgimimo figūrų. 1988 m. jis tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, redagavo Sąjūdžio laikraštį „Atgimimas“, o 1990 m. kovo 11-ąją pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Pirmojoje atkurtos valstybės Vyriausybėje jis ėjo vicepremjero pareigas, vėliau dirbo Seime ir buvo vienas Lietuvos centro sąjungos kūrėjų.
Filosofas visą gyvenimą ragino saugoti lietuvių tautinį tapatumą, priešintis nutautėjimui ir aklam globalizmui. Dėl tokių pažiūrų jam ne kartą buvo klijuojamos radikalo ar nacionalisto etiketės, vartojant šį žodį neigiama prasme. Jo bendraminčiai tokius vertinimus laiko neteisingais.
Bendražygio žodžiai: darbas Tėvynei kaip gyvenimo būdas
R. Ozolą Seimo lankytojų centre vykusiame prisiminimų vakare pagerbė jo bendražygiai ir bendraminčiai. Ten kalbėjęs poetas, literatūrologas ir filosofijos mokslų daktaras Vytautas Rubavičius jį pavadino didžiu žmogumi, kurio asmenybės mastas atsiskleidė tik laikui bėgant.
Pasak V. Rubavičiaus, R. Ozolą galima įrašyti į Lietuvos Atgimimo žmonių gretą šalia Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Stasio Šalkauskio, Meilės Lukšienės ir filosofės Kristinos Rickevičiūtės, kurios darbus R.
Ozolas ypač vertino. Jau nuo jaunystės jis sąmoningai ugdė save pagal XIX a. tautinio atgimimo veikėjų pavyzdį ir puoselėjo dvi pagrindines jų dorybes – darbą ir meilę Tėvynei.
V. Rubavičius pripažino, kad žodžiai apie meilę Tėvynei dažnai skamba deklaratyviai. Tačiau, jo teigimu, kai žmogus iš tiesų pasirenka dirbti savo šaliai ir kitų labui, meilė virsta gyvenimo būdu. Būtent taip, anot jo, gyveno R. Ozolas. Kalbėtojas taip pat atkreipė dėmesį, kad R. Ozolas buvo ir labai aukšto lygio prozininkas, kurio literatūrinis palikimas, jo nuomone, iki šiol nepelnytai pamirštas.
Žemė, kalba ir bendruomenė
Viena svarbiausių R. Ozolo idėjų buvo ta, kad žmogus pirmiausia yra ne pavienis individas, o bendruomenės dalis. Bendruomenė, jo supratimu, gyvena tarp žemės ir kalbos. Žemė reiškia gyvenimą ir išlikimą, o kalba sieja žmones su kultūra: papročiais, darbo įgūdžiais, šventėmis ir bendravimu.
Filosofas buvo įsitikinęs, kad lietuvybę įmanoma išsaugoti tik kuriant, nes priešingu atveju ji gali ištirpti kitose kultūrose. V. Rubavičius apgailestavo, kad šį supratimą, jo manymu, jau esame praradę. Pasak jo, kultūra šiandien vis dažniau suvokiama kaip prekė ir pramoga, pavyzdžiui, fejerverkai ar papuoštos eglės miestų aikštėse, o gilesnio kultūros supratimo jis nemato net Kultūros ministerijos darbuose.
R. Ozolo raštuose dažnai pasikartoja žodis „įsivietinimas“. Juo filosofas vadino žmogaus įsišaknijimą savo šalyje, kurią laikė Dievo duota vieta tautai gyventi. Jis žavėjosi tais, kurie sugrįždavo į Lietuvą ir vėl joje įsitvirtindavo.
Su šia mintimi susijęs ir jo požiūris į žemę. R. Ozolas ragino ją vertinti kaip šventą tautos gyvenamąją vietą, o ne kaip prekę ar sklypus. Pasak V. Rubavičiaus, filosofas suprato, kad praradę šį šventumo jausmą prarandame ir savo pamatus. Godumu paremti valstybės pamatai, jo įsitikinimu, negali būti tvirti.
Nusivylimas, kurį teko išgyventi
Bendražygių pasakojimuose ryškiai atsiskleidžia ir skaudžioji R. Ozolo gyvenimo pusė. Pasak V. Rubavičiaus, filosofas gyveno vadovaudamasis tiesos ir dorovės principais ir tikėjosi to paties iš aplinkinių. Todėl jam buvo didelis smūgis pamatyti, kaip buvę bendražygiai ima kovoti dėl valdžios ir iškelti tik savo nuopelnus.
Pasak V. Rubavičiaus, R. Ozolas patyrė išdavystę ir suprato, kad tik nedaugelis valstybės kūrimą suvokia kaip doros ir darbo Tėvynei kelią. Jis jo likimą lygino su poeto Justino Marcinkevičiaus likimu: abu, anot jo, buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, nors visuomenė juos gerbė. V. Rubavičiaus manymu, jei R. Ozolui būtų leista dirbti toliau, Lietuvos kultūra, švietimas ir užsienio politika būtų turėję daug tvirtesnes lietuviškas šaknis.
Vis dėlto viso to tragedija jis nevadina, nes toks žodis, jo nuomone, būtų per skambus. Tačiau kai kuriuos tikrai skaudžius dalykus R. Ozolui išgyventi teko, pavyzdžiui, kai sutiktas buvęs bendražygis nusukdavo akis. V. Rubavičius taip pat kritiškai vertino kai kuriuos buvusius jaunus „Atgimimo“ bendradarbius, šiandien dirbančius LRT. Jo nuomone, R. Ozolui būtų skaudu stebėti jų dabartinę veiklą.
Kova dėl atminties
Originalaus straipsnio autorius pabrėžia, kad pirmajame Sąjūdžio suvažiavime tarp lyderių buvo ir R. Ozolas, rašytojas Vytautas Petkevičius bei filosofas Arvydas Juozaitis. Tačiau šiandien, jo teigimu, Atgimimo istorijoje kartojama visai kitų žmonių pavardės, o R. Ozolas iš jos stumiamas sistemingai.
V. Rubavičius įžvelgia platesnę tendenciją: Atgimimo veikėjai, anot jo, vis labiau trinami iš istorijos vadovėlių ir aukštųjų mokyklų programų. Kaip pavyzdžius jis nurodo J. Basanavičiaus vaidmens menkinimą, iki šiol nepastatytą paminklą Antanui Smetonai ir kaltinimus antisemitizmu, kuriuos teko išgirsti V. Kudirkai. Kalbėtojas išreiškė viltį, kad R. Ozolas nebus pamirštas.
Straipsnio autorius kritikuoja ir Seimo sprendimą leisti asmenvardžius dokumentuose rašyti su trimis nelietuviškomis raidėmis. Jo vertinimu, tai rodo, kad visuomenei vis mažiau rūpi gimtoji kalba. Šio sprendimo šalininkai tuo tarpu pabrėžia žmogaus teisę į savo vardo ir pavardės rašybą bei praktinę naudą mišrioms šeimoms. Tokie klausimai visuomenėje iki šiol vertinami nevienareikšmiškai.
Klausimas, kuris lieka atviras
Dėl R. Ozolo dorumo, kaip teigiama, neabejojo nė viena Lietuvos valdžia, net ir tie, su kuriais jo keliai išsiskyrė. Vis dėlto jo bendražygiai primena, kad ir visų gerbtas J. Marcinkevičius nebuvo apsaugotas nuo šmeižto.
Todėl lieka atviras klausimas, kaip ateities kartoms bus papasakota Lietuvos Atgimimo istorija. Ar joje atsiras vietos visiems, kurie kūrė nepriklausomą valstybę? O gal, kaip nuogąstauja R. Ozolo bendraminčiai, joje liks tik vienas herojus ir keli jo pagalbininkai?
