Tadas Kreišmontas
Po Sauliaus Skvernelio viešo interviu viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija apie Giedrės Silickienės finansus sukėlė naują politinių interpretacijų bangą. Remigijus Žemaitaitis mato galimą viešosios komunikacijos seką ir lygina ją su savo patirtimi. Tačiau svarbu pabrėžti: jo keliamos versijos nėra patvirtintos teisėsaugos išvados.
Politiniuose skandaluose kartais svarbūs tampa ne tik patys faktai, bet ir jų pasirodymo laikas.
Kas buvo pasakyta pirmiausia? Kada pasirodė nauja informacija? Kas ją paviešino? Ir kodėl vienos bylos aplinkybės visuomenę pasiekia gerokai greičiau nei kitos?
Būtent į šią seką dėmesį atkreipia Remigijus Žemaitaitis, kalbėdamas apie Sauliaus Skvernelio istoriją.
Po interviu – nauja informacijos banga
Skvernelio viešas pasisakymas tapo nauju atskaitos tašku politinėje diskusijoje.
Netrukus viešumoje pradėta plačiau kalbėti ir apie Giedrės Silickienės finansinius klausimus. Žemaitaitis klausia, ar tai galėjo būti paprastas sutapimas, ar informacijos pasirodymo seka turėjo politinės komunikacijos priežasčių.
Vis dėlto tarp šių įvykių negalima automatiškai brėžti priežastinio ryšio.
Tai, kad viena informacija pasirodo po kitos, savaime neįrodo, jog jos buvo sąmoningai susietos.
Tačiau būtent tokie sutapimai politikoje dažnai tampa viešų diskusijų objektu.
Ar viešas pasakojimas gali tapti spąstais?
Žemaitaitis siūlo į situaciją pažvelgti per viešųjų ryšių prizmę.
Politikas, viešai kalbėdamas apie jautrią istoriją, kontroliuoja tik dalį situacijos. Jis gali pasirinkti, ką pasakyti, tačiau negali visiškai kontroliuoti, kokia informacija pasirodys po jo pasisakymo.
Todėl kyla paprastas, bet nepatogus klausimas:
ar Skvernelis, pasirinkęs atvirą viešą komunikaciją, pats nesukūrė naujo informacinio taško, aplink kurį vėliau pradėjo dėliotis kitos istorijos dalys?
Tai – Žemaitaičio interpretacija, o ne nustatytas faktas.
Kodėl visuomenė mato tik dalį paveikslo?
Kitas Žemaitaičio keliamas klausimas – kodėl viešojoje erdvėje dažniausiai matomi tik keli bylos veikėjai.
Sudėtinguose tyrimuose visuomenė informaciją gauna fragmentais. Dalis duomenų gali būti nevieša dėl ikiteisminio tyrimo interesų, asmens duomenų apsaugos ar kitų teisinių priežasčių.
Todėl viešumoje matomas paveikslas nebūtinai sutampa su tuo, ką turi tyrėjai.
Tai svarbi riba, kurios politinėse diskusijose lengva nepastebėti.
Asmeninė Žemaitaičio patirtis
Žemaitaitis savo argumentus grindžia ir ankstesne politine patirtimi, teigdamas, kad viešosios informacijos srautai kartais gali būti naudojami ne tik faktams atskleisti, bet ir politiniam pasakojimui formuoti.
Tačiau tokio pobūdžio teiginiams būtini konkretūs įrodymai.
Vien tai, kad informacija pasirodo tam tikru metu arba yra nepalanki vienam iš politikų, dar nereiškia, kad egzistuoja koordinuota kampanija.
Istorija, kurioje svarbiausia – ne triukšmas
Skvernelio istorija toliau kelia klausimų ne tik apie konkrečius asmenis, bet ir apie tai, kaip Lietuvoje formuojamas viešas pasakojimas apie teisėsaugos tyrimus.
Kada visuomenė turi teisę žinoti? Kiek informacijos gali būti viešinama? Kas atsakingas už jos nutekėjimą, jeigu nevieša medžiaga patenka į viešumą?
Ir galiausiai – ar politikas, nusprendęs kalbėti viešai, gali pats tapti informacinio proceso, kurio nebekontroliuoja, dalimi?
Kol kas į šiuos klausimus nėra vienareikšmio atsakymo.
Žemaitaičio keliama „spąstų“ versija yra jo politinis vertinimas, o ne patvirtinta tyrėjų išvada. Todėl galutinį atsakymą turėtų lemti ne viešosios erdvės interpretacijos, bet patikrinti faktai ir teisėsaugos nustatytos aplinkybės.
