Tadas Kreišmontas
Beveik pusė penkiolikmečių pasaulyje nepasiekia bazinio skaitymo gebėjimų lygio – neužtenka vien perskaityti žodžius, reikia suprasti tekstą, jį interpretuoti, analizuoti ir kritiškai įvertinti. Lietuvos rezultatai, palyginti su 2022-aisiais, taip pat prastėjo. Tačiau švietimo ekspertai ragina žiūrėti ne vien į skaičius ar vietą reitingų lentelėje. Jie sako matantys gerokai gilesnę problemą – vaikai vis mažiau skaito ilgus tekstus, o net skaitydami vis dažniau tiesiog „prabėga“ per juos.
„Dienos klausimo“ laidoje apie tai diskutavo istorijos ir etikos mokytojas dr. Algis Bitautas, OECD PISA valdybos narė dr. Rita Dukynaitė, edukologė dr. Austėja Landsbergienė, skaitymo ambasadorius prof. Justinas Žilinskas ir VU matematikas dr. Dainius Dzindzalieta.
„Ne tiktai skaitymo, bet ir visos visuomenės ir žmonijos ateities krizė“
Istorijos ir etikos mokytojas Algis Bitautas sako, kad PISA rezultatai jo nenustebino. Mokytojas po vasaros pats apklausė savo mokinius ir pamatė panašią tendenciją.
„Aš, pavyzdžiui, grįžau po vasaros ir tokią padariau trumpą apklausą visose klasėse: kiek knygų perskaitė per vasarą? Dominuoja, kad beveik pusė mokinių visai nė vienos knygos per vasarą negebėjo perskaityti.“
Todėl, jo manymu, kalbėti vien apie skaitymo krizę būtų per siaura.
„Aš manau, kad ne tiktai skaitymo, bet visos visuomenės ir visos žmonijos ateities krizė.“
Bitautas neslepia, kad jam keistai atrodo ir bandymai džiaugtis Lietuvos rezultatais vien todėl, kad kitos šalys nukrito dar labiau.
„Kai visų šalių reitingai krenta, mes krentame kartu, bet ne taip greitai, kaip kitos. Na, nematau, kuo čia reikėtų džiaugtis.“
Vis dėlto OECD PISA valdybos narė Rita Dukynaitė siūlo Lietuvos situaciją vertinti kompleksiškai.
Jos teigimu, šalies rezultatai OECD kontekste tebėra gana aukšti, o gamtamokslinio raštingumo rezultatai net statistiškai reikšmingai pagerėjo.
Tačiau yra viena sritis, kurios ignoruoti, anot jos, nebegalima.
Ilgi tekstai vaikams tampa vis sunkesni
Dukynaitė pabrėžia, kad 2029-aisiais pagrindinė PISA tyrimo sritimi vėl bus skaitymo gebėjimai. Todėl dabartiniai signalai turėtų būti vertinami kaip perspėjimas, o ne kaip dar vienas reitingas.
„Mūsų vaikai nelinkę skaityti ilgų tekstų.“
Pasak jos, problema prasideda gerokai anksčiau nei penkiolikmečio rankose atsiranda telefonas. Keičiantis požiūriui į vaikų gebėjimus, iš mokymo programų buvo pradėti traukti sudėtingesni tekstai.
„Pavyzdžiui, žanras romanas iš daugelio kurikulumų išbraukiamas kaip per sunkus arba, pavyzdžiui, didelio masto kūriniai, kaip Homero „Odisėja“, „Iliada“, sakoma – sutrumpinkite tekstą. Kas gali šiais laikais perskaityti?“
Dar daugiau – toks požiūris, pasak Dukynaitės, tapo beveik visuotinai priimtas.
„Buvo visuotinė nuostata – ir tėvų, ir visuomenės, ir netgi intelektualų, netgi, pasakysiu, edukologų, kad taip, perskaityti nebeįmanoma šiais laikais.“
Rita atkreipia dėmesį ir į tai, kad problema nėra vien grožinė literatūra. Vaikams vis sunkiau sekasi dirbti su skirtingais informacijos šaltiniais, juos jungti ir suprasti, kuo skiriasi mokslinis, publicistinis ir grožinis tekstas.
„Ilgi tekstai, todėl tekstai iš kelių šaltinių ir jų integracija, suvokimas integralus, toliau įvairialypiai tekstai, kur skaitai mokslinį tekstą, skaitai publicistiką, skaitai grožinį, reikia suvokti skirtumus tų skirtingų tekstų. Ir va čia problema.“
O skaitant ekrane atsiranda dar viena bėda.
„Perbėgi pirmą eilutę dar visą, antrą mažiau, ir paskiau jau tiktai peržvelgi akimis, kas neduoda rezultatų.“
Būtent šį „bėgimą per tekstą“ kaip vieną didžiausių šiandienos problemų įvardija ir edukologė Austėja Landsbergienė.
„Daugiau negu 11 procentų iki 2022 metų, tai beveik dvigubai išaugo tokių vaikų, kurie neįsigilina į tą tekstą. O va tų, kurie lėtai skaito, tai krito maždaug 7 procentais.“
Jos teigimu, šiandien problema jau ne tik ta, kad vaikas neskaito. Net perskaitęs tekstą jis gali jo nesuprasti, nes skaito per greitai.
„Man atrodo, kad ką mes matome, tai tą bėgimą per tekstą – ne tik skaitymą apskritai, bet net ir tada, kai mes skaitome, tai mes bėgame per tekstą. Ir tada net uždavus klausimą apie tą perskaitytą tekstą mūsų atsakymas yra klaidingas, nes mes neįsigilinome.“
„Brainrotas“ ir skaitymas kaip treniruotė
Skaitymo ambasadorius Justinas Žilinskas sako, kad tokia tendencija jo nestebina. Jo akimis, vienas ryškiausių pokyčių – milžiniškai išaugęs trumpo vaizdo turinio kiekis.
„Vis dėlto aš kaltinčiau video turinio ypatingą išaugimą. Tai, ką vadiname „brainrotu“, tai yra tas ypač trumpasis video turinys.“
Pasak Žilinsko, socialinių tinklų algoritmai iš esmės treniruoja žmogų elgtis priešingai nei reikalauja gilus skaitymas.
„Tai viskas, ant ko pastatyti socialiniai tinklai, ant ko padaryti jų algoritmai, kurie kuria visišką priešingybę tam, ką mes buvom įpratę vertinti kaip pagrindines ugdymosi vertybes. Tai yra gebėjimą susikaupti ir įsigilinti į medžiagą.“
Ir, anot jo, tai nėra problema, kurią galima priskirti tik vaikams.
„Man iš dramblio kaulo bokšto lengva, bet aš lygiai taip pat ant savęs pastebiu visas tas pačias tendencijas.“
Todėl Žilinskas siūlo į skaitymą šiandien žiūrėti beveik taip pat, kaip į fizinį sportą.
„Į skaitymą dabar reikia pradėti žiūrėti jau tiesiog, na, vos ne kaip į treniruotę. Kaip tu, nežinau, ten vaikštai į sporto klubą ar sportuoji, ar bėgioji, ar kažką tokio, kad palaikytum savo organizmo tam tikrus rodiklius, tai lygiai tą patį tenka daryti sąmoningai – imti knygą, pasakyti sau „stop“, padedam telefoną, žodžiu, sėdi ir skaitai, arba tiesiog nusistatai rutiną, kad kažką, kažkiek paskaityt.“
Tačiau edukologė Landsbergienė pabrėžia: penkiolikmečio įpročių vienu pokalbiu nepakeisi.
„Visų pirma, tai reikėtų pradėti nuo jaunesnių vaikų, įtikinti paimti knygą, nes tas įprotis ir įgūdis formuojasi ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje.“
Jos teigimu, vėliau skaitymo įprotis dar gali būti stiprinamas pagrindinėje mokykloje ir gimnazijoje, tačiau penkiolikos metų vaiką jau gerokai sunkiau įtikinti rinktis knygą.
„Įtikinti vaiką tiesiog pasiimti knygą, ypatingai kai jam yra 15 metų, yra procesas labai labai sudėtingas.“
Ar mokykla pati neatstumia nuo knygos?
Laidos klausytojas Stasys pasiūlė į problemą pažvelgti iš kitos pusės. Jo manymu, dalį kaltės gali turėti ir pati mokykla, kai vaikams skiriamos knygos, kurių jie nesupranta.
Jis papasakojo apie dukters patirtį skaitant Anos Frank dienoraštį.
„Jos bendraklasės susitinka ir sako: žiūrėkit, ten pusės knygos nesuvokiame, apie ką, pametėme mintį, net nesuprantam, neįdomu, net nežinome, ką prisiminti. Tai jeigu vaikai priversti skaityti tai, ko net nesupranta, ir jiems sunku net įsiminti tą tekstą, tai apie kokį skaitymo malonumą galim kalbėt?“
Žilinskas sutinka, kad čia mokyklai tenka svarbus vaidmuo, tačiau vien tik „per sunkios knygos“ problemos, jo manymu, nepaaiškina.
„Aš, žinoma, visą laiką už tai, kad skaitymas turi būti malonumas, tačiau yra tokių dalykų, kurie vadinasi – malonumą patiri tada, kai įdedi tam tikras pastangas.“
Todėl, jo manymu, mokytojo darbas nėra vien pasakyti, kokią knygą reikia perskaityti.
„Kai duodama užduotis, duodamas skaitinys, vėlgi irgi, ką Austėja minėjo, jis turėtų būti ir paaiškinamas kažkiek, ko ten ieškoti, galbūt jį suskaldyti į mažesnes dalis.“
Žilinskas taip pat pastebi ryškų lūžį paauglystėje.
„Maždaug iki dvylikos, galbūt trylikos, skaitymas dar laikosi. Ir laikosi vėlgi nuo Austėjos minėtų turbūt tų vaikiškų, kai skaito tėvai, kai mokykloje ten lengvesnės knygelės, bet ties paauglyste jis drastiškai krenta.“
Landsbergienė savo ruožtu nesutinka, kad problema paprasčiausiai yra „per sunkios knygos“. Anos Frank dienoraštis, jos manymu, tokio amžiaus vaikui nėra neįveikiamas kūrinys.
„Klausimas yra, kodėl yra ši knyga įvardijama kaip sudėtinga knyga.“
Svarbiausia, pasak jos, yra kontekstas.
„Anos Frank dienoraštis labai reikalauja to konteksto ir įsigilinimo į kontekstą, ir refleksijos, nes tai yra dienoraštis iš esmės tokio paties amžiaus mergaitės. Tai jeigu tokio amžiaus vaikas galėjo tai parašyti, tai tokio amžiaus vaikas tikrai visa tai gali suprasti ir visa tai analizuoti.“
Edukologė sako pastebinti dar vieną neraminančią tendenciją – nebeskaityti sudėtingesnių knygų ima ne tik vaikai.
„Mane, pavyzdžiui, tikrai labai išgąsdino ir Jungtinėje Karalystėje, ir JAV pastebėta tendencija, ir skambinama pavojaus varpais tai, kad suaugę nebeskaito suaugusiems skirtų knygų.“
Pasak jos, suaugusieji vis dažniau renkasi „young adult“ literatūrą, nes suaugusiems skirti kūriniai reikalauja daugiau pastangų.
„Suaugę skaito vadinamą tą „young adults“, tai maždaug gimnazistams, gimnazistų lygio literatūrą. Ir ji nepaprastai populiarėja, nes tiesiog vat tų suaugusiems knygų sako: oi, per sunkios man, per daug vargo, aš turiu nepaprastai daug galvoti ją skaitydamas, nieko ten nesuprantu, o aš vat su knyga noriu atsipalaiduoti.“
Tačiau Landsbergienė primena, kad knygos paskirtis nėra vien pramoga.
„Knygos tikslas buvo ne tik atpalaiduoti, ne tik pramoga, bet ir ūgtis, kad kiekvienas žmogus, skaitantis knygą, jis auga, jis tobulėja, jo žodynas plečiasi, jo pasaulio supratimas plečiasi.“
Skaitymo krizė nesibaigia ties lietuvių kalba
Pokalbiui pasisukus apie matematiką, VU matematikas Dainius Dzindzalieta pateikė ne mažiau neraminantį vaizdą. Lietuvos matematikos rezultatai nuo aukščiausio taško 2012 metais, jo teigimu, nuosekliai prastėja, o nuo ankstesnio tyrimo jie sumažėjo dar penkiais balais.
Ypač ryškus, anot jo, skirtumas nuo Estijos.
„Pažiūrėjus rezultatus matosi, kad Estija jau mus lenkia matematikoje bent pusantrų metų, virš pusantrų metų mokymosi lygio.“
Dainius sako, kad vienos stebuklingos estų formulės nėra. Tačiau, jo pastebėjimu, skiriasi mokinių požiūris į patį mokymąsi.
„Pas juos mokiniai turi nuostatą sąmonėje, tai, kad reikia mokytis, ir visi mokosi.“
Tuo metu Lietuvoje, jo manymu, vis dar jaučiamas senas požiūris, kad vaiką mokytis reikia priversti.
„Pas mus vyrauja tas dar nuo vaikų, sovietinių laikų kilęs toks išlikęs, kad reikia mokinius per prievartą, per baudimą kažkaip tai priversti mokytis.“
Matematikas taip pat kritikuoja požiūrį, esą jeigu vaikui nesiseka matematika, jis gali tiesiog susikoncentruoti į kitą sritį.
„Atsiprašau, bet tai yra klaidingas požiūris. Aš manau, kad visiems reikalingi tie baziniai gebėjimai, mąstymas, loginis mąstymas. Ir tam pačiam reikalingas bazinis matematinis raštingumas.“
Jo teigimu, kalbama ne apie tai, kad kiekvienas žmogus privalo išmanyti sudėtingiausią matematiką.
„Matematika nėra apie tai, kad ten kažkokie sinusai, integralai ir kažkokie kiti baisūs dalykai, o apie tai, kad yra loginių grandinių nagrinėjimas, kad aš priimu sprendimą, remiantis tuo ir tuo.“
Landsbergienė šią mintį išplečia: bendrasis išsilavinimas ir yra skirtas tam, kad žmogus įgytų bazines žinias įvairiose srityse, net jeigu vėliau nė vienoje iš jų netaps profesionalu.
„Mes nekalbame apie universitetinio lygio dalykus. (…) Bendrajam išsilavinimui yra svarbu perskaityti tam tikrus literatūros kūrinius, yra svarbu išmokti kalbų, bent jau bazinį lygį pasiekti, yra svarbu suprasti dailę, muziką ir taip toliau.“
Todėl, jos teigimu, matematika nėra išimtis.
„Matematika yra tai, kas mums duoda bendrąjį matematinį išsilavinimą. (…) Ar reikalinga matematika? Aš manau, kad labai ydinga yra užduoti šitokį klausimą, nes be jokios abejonės matematika būtina.“
O skaitymo problema, panašu, yra tik viena daug didesnio paveikslo dalis: vaikams darosi sunkiau ne tik ilgai skaityti, bet ir išlaikyti dėmesį, suprasti sudėtingesnę informaciją, ja remtis ir iš jos daryti išvadas.
