Trečiadienio vakarą Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu pranešė, kad, eidamas 66-erius metus, šių metų liepos 8 dieną mirė poetas, eseistas, kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Aidas Marčėnas.
Šeštadienį artimieji, kolegos, bičiuliai bei jo kūrybos gerbėjai kviečiami susiburti paskutiniam pagerbimui, lydint kūrėją į amžinojo poilsio vietą.
Atguls ypatingoje vietoje
Šviesaus atminimo poeto netektis tapo skaudžiu smūgiu visai šaliai, o paskutinis „sudie“ kūrėjui ištartas Vilniuje, kur susirinko gausus būrys jo artimųjų, bičiulių, kolegų rašytojų ir skaitytojų.
Atsisveikinimas su poetu vyko Laidojimo paslaugų centro Antakalnio padalinyje, šalia Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Dvi dienas – penktadienį ir šeštadienį – salę, kurioje buvo išstatyta urna, pildė tyli muzika, balti gėlių žiedai ir susirinkusiųjų prisiminimai.
Šeštadienio popietę urna su poeto palaikais buvo išnešta iš laidojimo rūmų. Lydimas gausios procesijos, Aidas Marčėnas buvo išlydėtas į Antakalnio kapines.
Kūrėjas atgulė simbolinėje ir iškilioje vietoje – Menininkų kalnelyje. Čia jis amžiams prisijungė prie kitų Lietuvos kultūros, meno ir literatūros titanų, su kuriais ne kartą prasilenkdavo Vilniaus gatvėse ar literatūriniuose vakaruose.
Primename, kad Aidas Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 m. gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), vėliau kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje.
Jaunystėje dirbo įvairius darbus – buvo teatrų apšvietėjas, knygų pakuotojas, dirbo Botanikos sode.
Šios įvairialypės gyvenimo patirtys praturtino jo pasaulėjautą ir vėliau atsispindėjo kūryboje.
Periodinėje spaudoje bendradarbiavo kaip literatūrinės spaudos apžvalgininkas. Mėnraštyje „Metai“, savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ bei kituose kultūros leidiniuose paskelbė gausybę eseistinių lietuvių literatūros apžvalgų ir kritinių straipsnių apie įvairius jos autorius bei reiškinius.
Lietuvių poezijoje reikšmingai prisidėjo prie soneto žanro atgaivinimo. Debiutavo 1985 metais eilėraščių publikacija žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“). Jo kūryba buvo publikuojama festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanachuose, įvairiose rinktinėse ir antologijose, išversta į anglų, baltarusių, lenkų, prancūzų, rusų ir kitas kalbas.
Platus kūrybinis kelias
Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius Aidas Marčėnas išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų, tapusių reikšminga šiuolaikinės lietuvių literatūros dalimi, taip pat sudarė knygą poezijos rinktinę „Iš Vilniaus į Vilnių“.
Nuo 1993 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Savo kūryba ir literatūros kritikos darbais paliko ryškų pėdsaką šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jo tekstai išsiskyrė intelektualumu, menine precizika, pagarba lietuvių literatūros tradicijai ir nuolatiniu dialogu su klasika bei dabartimi.
Aido Marčėno kūryba buvo įvertinta svarbiausiais Lietuvos literatūros apdovanojimais. Jis pelnė prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache (1987), Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus (1989), Julijono Lindės-Dobilo (1999), Jotvingių (2008), Jono Aisčio (2013), Lietuvos rašytojų sąjungos (2014) ir Salomėjos Nėries (2024) literatūrines premijas, 1994 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2005 m. jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose. Keturios jo poezijos knygos – „Pasauliai“, „Eilinė“, „Šokiai“ ir „Tuščia jo“ – buvo įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o rinkiniai „Ištrupėjusios erdvės“ ir „Viename“ nominuoti Metų knygos rinkimuose.
Aidą Marčėną prisiminsime kaip išskirtinio talento poetą, subtilų eseistą, įžvalgų literatūros kritiką ir ištikimą lietuvių literatūros puoselėtoją, kurio kūryba ir mintys išliks reikšminga mūsų kultūros dalimi.
Netektį išgyvena ir Nomeda Marčėnaitė
Trečiadienio vakarą naujienų portalui tv3.lt Nomeda Marčėnaitė prakalbo apie pusbrolį Aidą Marčėną ir atskleidė paskutinio jų susitikimo detales.
Pradėdama pokalbį apie a.a. pusbrolį A. Marčėną, Nomeda pasakojo, kad paskutinį kartą matėsi visai neseniai.
„Mes matėmės prieš savaitę – buvo šeimos susitikimas. Jis atvažiavo į, kaip mes vadiname, genties susitikimą, tada ir pasimatėme. Tačiau šiaip jis sirgo, todėl mirtis nebuvo netikėta. Bet, žinote, pasakyti, kad mirtis yra tikėta, būtų labai keistas žodžių derinys.
Po to dar važiavome pas jį į ligoninę, bet paskutinį kartą bendravome lygiai prieš savaitę. Galvoju, kad mes visada turime susitikinėti ne todėl, kad turime kažkokių ligų ar neturime jų. Mes čia esame laikini, niekada nežinai, kada tas kartas bus paskutinis. Nereikia atidėlioti susitikimų“, – kalbėjo pašnekovė.
Paskutinio susitikimo akimirkos liko kupinos šilumos, juoko ir artumo – tai prisiminimai, kurie po skaudžios netekties tapo dar brangesni: „Su pusbroliu turiu begalybę prisiminimų, esame vyresnieji pusbroliai. Dar pastarąjį kartą pasijuokėme, kad Aidas yra šeimos patriarchas.
Aidas sakė, kad aš tada esu matriarchė. Tikrai smagiai praleidome laiką, jis dar pripasakojo juokingų dalykų iš mano vaikystės, nes ją geriau prisimena. Labai šiltai pabuvome, dar jaučiu jo apsikabinimą. Stebuklas, kad spėjome pabūti kartu ir dar visi apsikabinome. Todėl aš visada esu prieš dideles išlydėtuves, o esu už tai, kad susitiktume, kol esame gyvi… Reikia gražius žodžius kalbėti ne tada, kai viskas baigiasi, o kai gali žmogui į ausį viską pasakyti. Tad aš spėjau…“
Tadas Kreišmontas – esu itt.lt vyriausiasis redaktorius, rašantis ne tik apie technologijas ir inovacijas, bet ir apie kasdienes temas, artimas kiekvienam iš mūsų. Mano straipsniuose galima rasti naudingų patarimų, sodo gudrybių, įžvalgų apie astrologiją bei skanaus maisto idėjų.
