Tadas Kreišmontas
Rusijos valdžiai nebepakanka nutildyti kritikų šalies viduje – dabar jos ranka vis labiau tiesiasi ir į tuos, kurie nuo režimo pasitraukė į užsienį.
Rugpjūtį įsigaliojęs naujas įstatymas leidžia Rusijos valdžiai užsienyje esantiems ir bausmės vykdymo vengiantiems piliečiams įšaldyti pinigus bei kitą turtą, riboti disponavimą nekilnojamuoju turtu, naudojimąsi bankinėmis ir dalimi konsulinių paslaugų. Rusija tampa antrąja Šiaurės Korėja ir kiek toli režimas dar gali nueiti?
Naujasis represijų mechanizmas įsigaliojo rugpjūčio 4-ąją, kai įstatymą pasirašė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Jis taikomas už Rusijos ribų esantiems asmenims, kurie, valdžios vertinimu, vengia jiems skirtų bausmių, taip pat nuteistiems už akių pagal teisės aktus, kuriais Kremlius naudojasi persekiodamas savo kritikus. Žmogaus teisių gynėjai perspėja, kad taip baudžiamasis persekiojimas faktiškai išplečiamas už Rusijos sienų – išvykimas iš šalies kritikui nebūtinai reiškia, kad jis ištrūko iš režimo kontrolės.
Tuo pat metu spaudimas tiems, kurie liko Rusijoje, nemažėja. Rugpjūčio 17 d. Pskovo teismas liberalios partijos „Jabloko“ pirmininko pavaduotoją Levą Šlosbergą nuteisė 11 metų ir vienam mėnesiui kolonijoje. Vienas ryškiausių Rusijoje likusių antikarinių politikų buvo pripažintas kaltu dėl Rusijos kariuomenės „diskreditavimo“ ir „melagingos informacijos“ apie ją skleidimo. Pats L. Šlosbergas Rusijos pradėtą karą Ukrainoje yra pavadinęs katastrofa savo šaliai.
Tą pačią dieną Rusijos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti sprendimą neleisti „Jabloko“ dalyvauti rugsėjį vyksiančiuose Valstybės Dūmos rinkimuose.
Kodėl režimui, kuris jau pašalino bet kokią politinę konkurenciją, vis dar nepakanka turimos kontrolės, ir kiek dar gali trauktis erdvė kitokiai nuomonei Rusijoje?
Rusija vienodėja su Baltarusija
Politologas Vytis Jurkonis, vertindamas vis labiau griežtėjančias represijas Rusijoje, siūlo jos kol kas nelyginti su tokiomis kraštutinai uždaromis valstybėmis kaip Šiaurės Korėja. Anot jo, kur kas tikslesnių paralelių galima ieškoti kaimynėje Baltarusijoje.
„Baltarusija šiandien iš principo yra teroro valstybė. Nėra paslaptis, kad Kremlius mokosi kai kurių praktikų ar jas perima iš Baltarusijos režimo. Sakyčiau, kad tas bendradarbiavimas ar nusižiūrėjimas vienam nuo kito yra didesnis tiek dėl geografijos, tiek dėl bendros istorijos, tiek dėl pačių režimų artumo“, – teigė V. Jurkonis.
Pasak jo, Šiaurės Korėja išlieka vienu ekstremaliausių pavyzdžių tiek pagal represijų mastą, tiek pagal šalies uždarumą. Nors paralelių su Rusijos judėjimu šia kryptimi būta jau prieš dešimtmetį, kol kas, politologo vertinimu, net ir Baltarusijoje represinė sistema yra pažengusi toliau.
„Rusija pagal represijų lygį, mastą ir gylį dar nėra pavijusi Baltarusijos. Tai jos nedaro kažkuo geresne, bet reikia suprasti, kad sukontroliuoti tokio dydžio teritoriją ir valstybę, kur yra dideli regioniniai skirtumai, vis dar išlieka šiokio tokio privataus kapitalo, verslo, oligarchų konkurencijos, yra sudėtingiau“, – aiškino V. Jurkonis.
Būtent dėl šių skirtumų Rusijoje, anot V. Jurkonio, kol kas išlieka daugiau erdvės veikti už visiškos valstybės kontrolės ribų. Tačiau kryptis, kuria juda Kremlius, jam abejonių nekelia: „Ten šiek tiek daugiau deguonies negu kaimynėje Baltarusijoje, kur absoliučiai viskas yra nuėję į pogrindį ir praktiškai nebeliko jokių pilkųjų zonų, kur galima bent jau apeliuoti į tai, kad darome kažką nepolitiško ar kad viena ar kita iniciatyva su politika niekaip nesusijusi. Tačiau Rusija iš tikrųjų sparčiai artėja prie Baltarusijos realybės.“
Bausmės skaičiuojamos jau ne paromis, o metais
Kalbėdamas apie tai, kaip pasikeitė represijos per Vladimiro Putino valdymo metus, V. Jurkonis atkreipė dėmesį ne tik į jų mastą, bet ir į smarkiai išaugusį bausmių griežtumą: „Užtenka pažiūrėti, ką šis režimas daro kaimynei Ukrainai, civiliams gyventojams, ką daro okupuotose teritorijose. Taip pat prieš savo disidentus: tai, kas anksčiau tam tikra prasme neatrodė taip baisu, kai žmones suimdavo dešimčiai ar daugiau parų, dabar skaičiuojama nebe paromis, o metais.“
Pasak politologo, kartu plečiamas ir teisinis aparatas, leidžiantis bausti už vis platesnį valdžiai nepriimtinos veiklos ar nuomonės spektrą. Represijos, anot jo, jau seniai nėra nukreiptos vien į garsiausius opozicijos lyderius.
„Matome gausybę naujų įstatymų, ribojančių bet kokią nuomonės raišką, ir daugybę nuosprendžių, kuriais stengiamasi įbauginti bet kokį kritinį mąstymą. Tų parodomųjų bylų yra vis daugiau. Kalbame ne tik apie ryškius opozicijos atstovus, žurnalistus ar žmogaus teisių gynėjus, bet ir apie paprastus aktyvistus, kurie negali susitaikyti su tuo, kas daroma Ukrainoje, arba vienaip ar kitaip rėmė Ukrainos pilietines iniciatyvas, padėjo žmonėms okupuotose teritorijose“, – kalbėjo V. Jurkonis.
Politologas pabrėžė, kad Kremliaus brutalumas oponentų atžvilgiu nėra reiškinys, atsiradęs tik po 2022 m. invazijos į Ukrainą. Tai, jo teigimu, rodo ir ankstesnių dešimtmečių nužudymai.
„Galima prisiminti nužudytus oponentus, disidentus, žurnalistus – ir Aną Politkovskają, ir Borisą Nemcovą. Todėl, kai kurie pilietinės visuomenės kritikai Rusijoje sako, kad niekada nebuvo jokio pasipriešinimo, tai yra tiesiog netiesa. Tą rodo gana ilgas aukų sąrašas“, – teigė politologas.
Kremliaus represijos peržengia Rusijos sienas
Viena ryškiausių pastarųjų metų tendencijų, anot V. Jurkonio, yra vadinamosios transnacionalinės represijos – Kremliaus pastangos pasiekti savo oponentus net jiems pasitraukus iš Rusijos.
„Tai atvejai, kai oponentai žudomi, nuodijami už Rusijos ribų, euroatlantinės bendruomenės valstybėse. Šios represijos įgauna įvairias formas: nuo bauginimo internete iki tam tikrų žmonių siuntimo, kurie turėtų įsilieti į diasporą, nutekinti duomenis, diskredituoti. O kai žmogaus negalima pasiekti fiziškai, represuojami jo tėvai ir kiti artimieji“, – vardijo V. Jurkonis.
Todėl naujos priemonės, kuriomis Rusija siekia apriboti užsienyje esančių režimo kritikų teises ir galimybes, įsilieja į jau gerokai platesnę spaudimo sistemą. V. Jurkonio vertinimu, teorinių galimybių represijas griežtinti dar yra, tačiau dabartinis jų lygis jau reiškia, kad atviras pasipriešinimas režimui gali turėti itin skaudžių pasekmių ne tik pačiam žmogui.
„Šis priemonių spektras iš tikrųjų yra įvairus ir platus. Iš kitų valstybių ir istorijos žinome, kad jis gali būti dar žiauresnis. Manau, Kremliui nereikia pasakinėti, ką dar galima padaryti, bet jau ir toje stadijoje, kurioje yra režimas, aišku, kad bet koks disidentas, bet koks žmogaus teisių gynėjas, darydamas savo darbą, rizikuoja tiek savo, tiek artimųjų laisve, gerove ir kartais net gyvybe“, – sakė V. Jurkonis.
