Tadas Kreišmontas
Kas iš tiesų priima sprendimus valstybėje – tie, kurių pavardės matomos viešai, ar tie, kurių įtaka lieka už uždarų durų? Šis klausimas tapo viena pagrindinių Remigijaus Žemaitaičio pokalbio temų. Politikas kalba apie prezidentą Gitaną Nausėdą, galimus įtakos tinklus, verslo interesus, žiniasklaidą, gynybos sektorių ir institucijų atsakomybę.
Pokalbyje, kurį pirmiausia galėjo pamatyti OpTV kanalo nariai, R. Žemaitaitis kelia ne vieną aštrų klausimą. Kai kurie jo minimi ryšiai ir įtarimai yra politiko vertinimai, o ne nustatyti teisės pažeidimai. Tačiau būtent klausimų keliama gausa verčia atsigręžti į platesnę problemą: kiek Lietuvos visuomenė žino apie sprendimų priėmimo mechanizmus ir kas vyksta už oficialių pareiškimų ribų?
Nuo premijų – prie įtakos tinklų
Pokalbis prasideda nuo žurnalistų premijų ir netrukus išsiplečia į verslo bei visuomeninių organizacijų lauką.
R. Žemaitaitis mini „Pamatų“ premiją, Andrių Tapiną, Šarūną Černiauską, „Vinted“, Thomasą Plantengą bei Atviros Lietuvos fondą. Atskirų asmenų ar organizacijų paminėjimas savaime nereiškia jokio neteisėto elgesio, tačiau politikas klausia, kaip skirtingi žmonės, verslai ir iniciatyvos susijungia platesniame visuomenės gyvenimo tinkle.
Jis taip pat pasakoja apie klausimus, kuriuos pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Čia atsiranda viena svarbiausių pokalbio ribų: vienas dalykas yra nustatytas teisės pažeidimas, visai kas kita – politiko matomas ryšys tarp žmonių, organizacijų ir interesų.
„Bet aš matau ryšius“, – tokia R. Žemaitaičio pozicija tampa savotišku viso pokalbio leitmotyvu.
Tai frazė, kuri provokuoja diskusiją, bet kartu reikalauja atsargumo. Ryšys dar nėra įrodymas.
Pažintis nėra nusikaltimas. Viešas bendradarbiavimas savaime nepatvirtina slapto susitarimo.
Tačiau demokratinėje valstybėje klausimas, kas su kuo bendrauja ir kokią įtaką tai gali turėti sprendimams, taip pat nėra nereikšmingas.
Kai politika susitinka su verslu
Iš pradžių atrodytų, kad pokalbis apie žurnalistų premijas neturi nieko bendro su mokesčiais, verslu ar politine įtaka.
Tačiau būtent tokiose sankirtose dažnai ir prasideda sudėtingiausi klausimai.
Kas finansuoja iniciatyvas? Kas jas remia? Kas gauna naudos iš tam tikro sprendimo? Kur baigiasi filantropija, visuomeninė veikla ar verslo interesas ir prasideda politinė įtaka?
Į šiuos klausimus vien pavardžių sąrašas atsakymo neduoda. Tam reikia dokumentų, skaidrių duomenų ir nepriklausomo institucijų vertinimo.
Tačiau pats klausimų kėlimas atlieka kitą funkciją – primena, kad visuomenės pasitikėjimas valdžia priklauso ne tik nuo to, ar pažeidimas įrodytas, bet ir nuo to, ar sprendimų priėmimo procesas visuomenei yra pakankamai aiškus.
Nuo premijų – prie gynybos
Pokalbiui įsibėgėjus, dėmesys persikelia į dar jautresnę sritį – Lietuvos nacionalinį saugumą ir gynybą.
Čia minimas Edmundas Jakilaitis, asociacija „Visuotinė gynyba“, privačios gynybos iniciatyvos ir klausimai, kuriuos politikas kelia Valstybės saugumo departamentui.
Gynyba šiandien Lietuvoje nėra vien biudžeto eilutė.
Augant išlaidoms gynybai, didėja ir visuomenės dėmesys tam, kaip pasirenkami projektai, kas juos įgyvendina, kaip vykdomi pirkimai ir ar sprendimų priėmimo procese pakanka skaidrumo.
Todėl kiekvienas klausimas apie gynybos sektoriaus ir verslo santykį tampa ypač jautrus.
Ne todėl, kad pats bendradarbiavimas būtų įtartinas, o todėl, kad valstybės saugumo srityje visuomenė turi teisę tikėtis aukščiausių skaidrumo standartų.
„Juodojo gandro“ istorija ir klausimai Prezidentūrai
Pokalbyje taip pat paliečiamas sprogimas „Juodojo gandro“ šaudykloje, užsienio ekspertų vaidmuo ir Prezidentūros atsakomybės klausimas.
Tokios istorijos neišvengiamai kelia visuomenės nerimą. Kai kalbama apie objektus, susijusius su ginklais, saugumu ir galimomis rizikomis, kiekviena neatsakyta detalė tampa svarbi.
R. Žemaitaitis klausia, kas žinojo, kas turėjo žinoti ir kas turėjo imtis veiksmų.
Tačiau ir čia svarbu atskirti politinius klausimus nuo faktinių išvadų. Galutinį atsakymą į klausimą, kas įvyko ir kas už tai atsakingas, turi pateikti kompetentingos institucijos, o ne politinės interpretacijos.
Vis dėlto politikos esmė dažnai ir yra užduoti klausimus dar prieš tai, kai visuomenė gauna galutinius atsakymus.
LRT ateitis – dar viena atvira tema
Neišvengiamai pokalbyje sugrįžtama ir prie LRT.
Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės ateitis visuomeniniame transliuotojuje tampa vienu iš platesnės diskusijos apie žiniasklaidos nepriklausomybę, vadovų atsakomybę ir visuomenės pasitikėjimą klausimų.
Kiek gali būti kritikuojamas visuomeninis transliuotojas? Kur baigiasi politiko teisė reikalauti atsakomybės ir prasideda pavojus politizuoti žiniasklaidą?
Tai klausimai, į kuriuos nėra paprasto atsakymo.
Visuomeninė žiniasklaida privalo išlikti nepriklausoma nuo politinės valdžios. Tačiau kartu jos vadovai turi būti pasirengę atsakyti į visuomenės klausimus, kai kyla abejonių dėl sprendimų, skaidrumo ar valdymo.
„Ignitis“, ESO ir gynybos pirkimai
Dar viena pokalbio kryptis – valstybės valdomos ar strateginės įmonės, tarp jų „Ignitis“, ESO, taip pat gynybos pirkimai.
Tai sritys, kuriose susitinka dideli pinigai, strateginiai valstybės interesai ir politinė atsakomybė.
Kuo didesni valstybės finansiniai sprendimai, tuo svarbesnis tampa vienas paprastas principas: visuomenė turi suprasti, už ką moka, kodėl moka ir kas priima galutinį sprendimą.
Skaidrumas šiuo atveju nėra formalus reikalavimas. Tai pasitikėjimo klausimas.
Europos politika – tarp nacionalinių interesų ir naujų jėgų
Pokalbis neapsiriboja Lietuva.
Kalbėdamas apie Europos politiką, R. Žemaitaitis paliečia Vokietijos AfD, žaliųjų politines pozicijas ir nacionalinių interesų konfliktus.
Europa keičiasi. Tradicinės politinės jėgos susiduria su nauju spaudimu iš partijų, kurios anksčiau buvo laikomos periferinėmis. Vis daugiau rinkėjų klausia, ar dabartinės politinės struktūros vis dar geba atsakyti į jų kasdienius rūpesčius.
Lietuva nėra izoliuota nuo šių procesų.
Tai, kas vyksta Berlyne, Briuselyje ar kitose Europos sostinėse, anksčiau ar vėliau pasiekia ir Vilnių.
Ką prognozuoja Žemaitaitis Lietuvos politikai?
Pokalbio pabaigoje žvilgsnis grįžta į Lietuvos politinę areną.
R. Žemaitaitis kalba apie socialdemokratų ateitį, G. Nausėdos politines perspektyvas ir galimą naujų politinių jėgų atsiradimą.
Jo prognozės – politiko vertinimas, tačiau jos atspindi platesnę nuotaiką: Lietuvos politinis žemėlapis nėra sustingęs.
Rinkėjai keičiasi. Lūkesčiai keičiasi. Ir partijos, kurios ilgą laiką jautėsi stabiliai, vis dažniau priverstos ieškoti atsakymo į klausimą, ko iš jų tikisi visuomenė.
Net ir turint daugumą, visko pakeisti neįmanoma
Paskutinis pokalbio klausimas iš esmės apibendrina visą diskusiją.
Kiek valdžioje iš tikrųjų galima pakeisti – net tada, kai turi daugumą?
Tai klausimas, kuris peržengia vieno politiko ar vienos kadencijos ribas.
Valdžia nėra tik balsų skaičius parlamente. Už jos slypi institucijos, teisė, ekonominiai interesai, visuomenės nuomonė, tarptautiniai įsipareigojimai ir, svarbiausia, žmonių pasitikėjimas.
Todėl tikrieji pokyčiai dažnai prasideda ne nuo pažado „viską pakeisti“, o nuo gebėjimo pripažinti, kad valstybės valdymas yra sudėtingesnis nei rinkimų kampanijos šūkis.
Galbūt būtent čia slypi svarbiausia šio pokalbio žinutė.
Demokratijoje nėra nieko blogo klausti, kas priima sprendimus. Priešingai – tokie klausimai yra būtini.
Tačiau dar svarbiau išmokti ieškoti atsakymų remiantis faktais, o ne vien įtarimais.
Nes visuomenės pasitikėjimas kuriamas ne garsiausiais kaltinimais.
