Tadas Kreišmontas
Remigijaus Žemaitaičio politinės partijos reitingai kyla. Tačiau augantis visuomenės palaikymas kartu reiškia ir didesnę atsakomybę. Jei šiandien reikėtų ne kritikuoti valdžią, o pačiam priimti sprendimus – ar Žemaitaitis jau pasirengęs valdyti valstybę?
Politikoje ateina momentas, kai vien pažadų nebeužtenka.
Kai reitingai auga, rinkėjų lūkesčiai auga kartu. Kritikuoti valdžios sprendimus viena, o pačiam atsakyti už valstybės elektros tinklus, sieną, biudžetą, energetiką ir saugumą – visai kas kita.
Todėl šiandien Žemaitaičiui keliamas konkretus klausimas: jeigu valdžia būtų jo rankose jau rytoj, ką jis darytų pirmiausia?
Reitingai kyla. O atsakomybė?
Remigijaus Žemaitaičio politinė stovykla stiprėja, tačiau populiarumas savaime dar nėra pasirengimo valdyti įrodymas.
Rinkėjas gali balsuoti už protestą, už pokytį ar už pažadą sulaužyti nusistovėjusią sistemą. Tačiau valdžioje prasideda visai kitas etapas – reikia ne tik kritikuoti, bet ir pasirinkti.
Kur skirti pinigus? Ko atsisakyti? Kam suteikti prioritetą? Ir už kokius sprendimus prisiimti politinę atsakomybę?
Būtent čia prasideda tikrasis egzaminas.
„Ignitis“, ESO ir klausimas, kas svarbiau – dividendai ar saugumas?
Vienas pirmųjų klausimų susijęs su energetika.
Kas asmeniškai atsakytų už „Ignitis“ ir ESO gebėjimą užtikrinti elektros tinklų atsparumą? Ar Žemaitaitis būtų pasirengęs mažinti dividendus ir dalį lėšų pirmiausia skirti kritinei Lietuvos infrastruktūrai?
Tai nėra vien skaičiai valstybės biudžete.
Elektros tinklų atsparumas reiškia ligoninių veiklą, ryšius, vandens tiekimą, verslą ir žmonių kasdienybę.
Didelės krizės metu paaiškėja, kad elektra nėra tik patogumas – tai nacionalinio saugumo pagrindas.
Todėl politikas, siekiantis valdžios, turi atsakyti ne tik „kiek tai kainuos?“, bet ir „kiek kainuos, jeigu nieko nedarysime?“.
Atvira siena, degalų kainos ir milijonai biudžete
Kitas išbandymas – valstybės siena.
Ką daryti, jei infrastruktūra nėra pakankamai atspari, o saugumo spragos tampa politinės atsakomybės klausimu?
Ne mažiau jautri ir degalų kainų tema.
Jeigu Lietuva pralaimi konkurencinę kovą kaimyninei Lenkijai, dalis vartojimo ir pinigų iškeliauja už šalies ribų. Valstybei tai reiškia ne tik tuštesnes degalinių kasas, bet ir prarastas mokestines pajamas.
Todėl klausimas Žemaitaičiui paprastas: ar jis pasirengęs ne tik garsiai įvardyti problemą, bet ir pateikti sprendimą, kuris veiktų praktiškai?
Už Lietuvos sienų – dar didesnė audra
Vidaus problemos vyksta tuo metu, kai saugumo situacija Europoje išlieka įtempta.
Diskusijoje aptariamas slaptas CŽV direktoriaus Johno Ratcliffe’o vizitas Maskvoje, aktyvesni NATO veiksmai prie Kaliningrado, karas su Iranu ir klausimas, ar Donaldas Trumpas siekia sumažinti kovų intensyvumą Ukrainoje.
Šie įvykiai primena, kad Lietuvos valdžiai nepakanka spręsti vien vidaus problemas.
Kiekvienas energetikos, gynybos ar infrastruktūros sprendimas šiandien turi geopolitinį matmenį.
Lietuva yra regione, kuriame saugumas negali būti laikomas savaime suprantamu dalyku.
Sunkiausias klausimas – ką darytum pats?
Politinei opozicijai lengva parodyti pirštu į valdžios klaidas.
Daug sunkiau pasakyti: „Aš prisiimu atsakomybę ir štai ką darysiu.“
Todėl augantys reitingai Žemaitaičiui gali tapti ne tik politine galimybe, bet ir rimtu įsipareigojimu.
Rinkėjai gali suteikti pasitikėjimą, tačiau už jo visada ateina sąskaita – atsakomybė už priimtus sprendimus.
Ir šiandien svarbiausias klausimas nėra, ar Žemaitaitis moka garsiai kalbėti.
Svarbiausia – ar jis jau turi konkretų planą valdyti valstybę tada, kai kritika taps praeitimi, o kiekvienas sprendimas turės realią kainą.
Tikrasis egzaminas prasideda ne prieš rinkimus
Lietuvos žmonės pavargo nuo politikos, kurioje pažadai skamba garsiai, o atsakomybė išnyksta tyliai.
Todėl politikui, kurio reitingai kyla, tenka dar didesnis iššūkis – parodyti, kad jis pasirengęs ne tik laimėti rinkimus, bet ir dirbti po jų.
Valstybės valdymas nėra scena. Tai kasdienė atsakomybė už žmonių saugumą, pinigus, infrastruktūrą ir ateitį.
Tad šiandien Žemaitaičiui tenka ne eilinis politinis klausimas, o tikras egzaminas:
jeigu valdžia būtų patikėta jam – ką jis darytų pirmąją dieną?
