Simbolinė atsisveikinimo vieta – sesers gyvenimo pradžia Vilniuje
Kazimieros Prunskienės brolis Rimantas Stankevičius atskleidė, kad pasirinkta atsisveikinimo vieta šalia Kauno gatvės Vilniuje yra itin svarbi šeimai ir simbolizuoja sesers gyvenimo pradžią sostinėje. 1956 metais jų šeima persikėlė gyventi vos už poros šimtų metrų nuo šios vietos, kuri Kazimierai tapo pirmuoju ryšiu su Vilniumi. Čia ji pradėjo pažinti miestą, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo ir daugiau nei dvidešimt metų dirbo dėstytoja. Ši erdvė žymi jos brendimą kaip asmenybės, todėl šeima nusprendė atsisveikinimą surengti būtent čia.
Ilgametė akademinė ir profesinė veikla
Kazimiera Daugirdaitė Prunskienė gimė 1943 metų vasario 26 dieną Švenčionių apskrities Vasiuliškės kaime. 1960 metais ji pradėjo studijas Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultete ir 1965 metais įgijo ekonomistės specialybę. Vėliau, 1970–1971 metais, studijavo aspirantūroje, o 1971-aisiais apgynė ekonomikos mokslų kandidatės disertaciją. 1986 metais ji tapo ekonomikos mokslų daktare. Nuo 1965 iki 1986 metų Kazimiera dirbo Vilniaus universitete, dėstydama studentams bei aktyviai dalyvaudama akademinėje veikloje.
Asmeniniai prisiminimai apie seserį ir jos charakterį
R. Stankevičius dalijosi ilgamete sesers pažintimi, kuri truko apie septyniasdešimt metų. Jis prisiminė, kaip vaikystėje Kazimiera rūpinosi juo, vedė į darželį, nors kartais jis ir bandė pasprukti. Vėliau, kai sesuo ištekėjo ir susilaukė vaikų, jų bendravimas tapo retesnis, tačiau per šventes jie visada susitikdavo. Rimantas taip pat turėjo galimybę būti jos padėjėju, kai Kazimiera dirbo Lietuvos ministru pirmininku. Šiuo laikotarpiu jis pažino ją kaip labai reiklią ir greitai įpareigojimus duodančią asmenybę, kurios reikalavimus buvo nelengva įvykdyti.
Be to, teko kartu susidurti su politine konjunktūra ir šmeižto kampanijomis, kurios lydėjo jos karjerą.Ilgametė sveikatos problema ir paskutinės gyvenimo dienos
Kazimiera Prunskienė mirė eidama 84-uosius metus, praėjusį ketvirtadienį. 2012 metų vasarį ją ištiko insultas, po kurio ji nebedalyvavo aktyviai visuomeniniame gyvenime. Paskutiniai mėnesiai praleisti ligoninėse – Santariškių ir Marcinkevičiaus, esančiose netoli jos gyvenamosios vietos. Rimantas prisiminė jautrią akimirką, kai atvežė žemuogių, o sesuo, nors ir labai silpna, sugebėjo jų paragauti – tai tapo simboliniu jų tarpusavio ryšio ženklu. Mirtis atėjo ramiai ir netikėtai, be jokių aiškių medicininių ženklų, likus pusantros valandos ji dar spėjo stipriai paspausti dukters ranką ir parodyti gyvybingumą.








