Tadas Kreišmontas
Ar prieš metus sulaukusi socialdemokratų pasiūlymo tapti ministre pirmininke Inga Ruginienė nujautė, jog į Vyriausybę ateina tik laikinai? Vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM) grįžusi politikė tiesiai neatsako – tvirtina, kad ši aplinkybė „dabar visiškai neturi reikšmės“.
Pasak socialdemokratės, praėjusią vasarą, po Gintauto Palucko atsistatydinimo, į keblią situaciją pateko ne tik kairieji. Todėl, vaizdžiai tarė ji, kažkam teko elgtis ryžtingai ir suteikti valstybei pirmąją pagalbą.
„Prisiminkime, kad praeitais metais buvo sudėtingas laikotarpis. Turbūt, viena iš bjauresnių vasarų. Ir tada reikėjo imtis pirmos pagalbos. Tai tie metai, man atrodo, tikrai visiems buvo sudėtingi. Ne tik Vyriausybei, Seimui, partijai“, – interviu portalui Lrytas sakė I. Ruginienė.
Tačiau kodėl tuomet pirmosios pagalbos nesuteikė dar laikinasis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Mindaugas Sinkevičius? I. Ruginienė nesiima komentuoti – tik kartoja, kad „susidarė tokios aplinkybės ir kažkam reikėjo“ imtis lyderystės.
„Šitas klausimas turi būti adresuotas jam“, – mestelėjo ministrė.
Ir nors Vyriausybės vadovės poste neužsibuvo, ekspremjerė tikina, kad po beveik devynių mėnesių pareigose yra visiškai kitas žmogus. Anot jos, vadovavimas Ministrų kabinetui leido jai sukaupti ne tik didžiulę patirtį, bet ir politinę brandą.
„Dabar yra du nesulyginami žmonės – Inga Ruginienė pirmais metais ministerijoje ir dabar“, – akcentavo buvusi ministrė pirmininkė, besidžiaugdama paklaidos ribose pakitusiu teigiamu jos vertinimu visuomenės gretose.
„Kas mane per šitą laikotarpį nudžiugino, jau tuoj bus beveik du mėnesiai – tai, kad mano reitingai paaugo dviem procentiniais punktais.
Tai reiškia, kad nemaža visuomenės dalis irgi mano, kad tikrai buvo geras žingsnis (grįžti į ministeriją – Lrytas) ir, matyt, šitoje srityje jiems manęs trūko“, – sakė I. Ruginienė.
– Ministre, prieš pusantro mėnesio palikote Vyriausybę ir grįžote čia, į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Neseniai „Baltijos tyrimų“ apklausa atskleidė, kad 7 iš 10 būtent socialdemokratų rinkėjų teigiamai vertina tai, jog jus premjero poste pakeitė Mindaugas Sinkevičius. Jus kaip nors veikia tokie žmonių vertinimai? Žeidžia, skaudina? Ar jūs neutraliai į tai žiūrite?
– Labai neutraliai. Kas mane per šitą laikotarpį nudžiugino, jau tuoj bus beveik du mėnesiai – tai, kad mano reitingai paaugo dviem procentiniais punktais. Tai reiškia, kad nemaža visuomenės dalis irgi mano, kad tikrai buvo geras žingsnis (grįžti į ministeriją – Lrytas) ir, matyt, šitoje srityje jiems manęs trūko.
– Du procentiniai punktai yra paklaidos ribose.
– Bet kai tu visus metus krenti, krenti, krenti ir jau tavo reitingai stabilizuojasi, tai jau irgi yra ženklas, kad, matyt, mes einame teisingu keliu.
– Vis tik, kaip jums atrodo, kodėl dauguma socialdemokratų rinkėjų sako, kad geri tie pokyčiai? Jūs matote kažkokias priežastis ar motyvus, kodėl „socdemų“ rinkėjas premjeru labiau mato M. Sinkevičių?
– Matyt, natūralu, kad partijos pirmininkas turėtų užimti tokį postą. Prisiminkime, Gintautas Paluckas buvo partijos pirmininkas ir taip pat užėmė premjero poziciją, ir visiems tai atrodė natūraliai. Aš daugiau buvau išimtis iš taisyklės. Bet ir Mindaugas Sinkevičius tapo tuo tikruoju partijos pirmininku tiktai gegužės mėnesį. Na, tai natūralu, kad partijos pirmininkas, jeigu jis apsisprendžia, kad jis iš savivaldybės galėtų eiti į nacionalinį lygmenį – natūralu, kad jis užima šią poziciją.
– O kodėl jūs tuomet nekandidatavote į partijos pirmininkes, jeigu jums atrodo natūralu, jog premjeras yra lygu partijos pirmininkas?
– Todėl, kad būtent šituose rinkimuose aš palaikiau Mindaugą Sinkevičių. Buvo įvairių spekuliacijų dar praeitą rudenį ir metų pradžioje, bet aš aiškiai pasakiau, kad aš nekandidatuoju. Aš buvau dar praeitais metais apsisprendus palaikyti Mindaugą Sinkevičių partijos pirmininko rinkimuose.
– Ne viename interviu sulaukėte klausimų, kur gi slypi tų pokyčių Vyriausybės vadovo kėdėje šaknys. Ir tokio aiškaus atsakymo, kodėl vis tik jus pakeitė M. Sinkevičius, bent jau man neteko nei išgirsti, nei perskaityti.
Ką sako ir kartoja dabartinis premjeras – pasikeitė politinė konjunktūra. Bet kas iš tikrųjų pasikeitė – tai koalicijos partneriai. „Aušriečius“ pakeitė demokratai. Jūs socialdemokratė, ne „Nemuno aušros“ narė – su jumis kaip ir niekas nepasikeitė. Tai ką reiškia ta pasikeitusi politinė konjunktūra? Kaip jūs tai suprantate? Kodėl su pasikeitusiais koalicijos partneriais turėjo pasikeisti ir premjeras?
– Grįžkime prie to paties atsakymo, kad gegužės mėnesį įvyko rinkimai. Partija išsirinko pirmininką, ko iki šiol nebuvo, nes partijos pirmininkas irgi turėjo laikiną statusą.
Prisiminkime, kad praeitais metais buvo sudėtingas laikotarpis. Turbūt, viena iš bjauresnių vasarų. Ir tada reikėjo imtis pirmos pagalbos. Tai tie metai, man atrodo, tikrai visiems buvo sudėtingi. Ne tik Vyriausybei, Seimui, partijai.
Gegužės mėnuo sustatė viską į savo vietas ir, matyt, natūralu, kad buvo toks sprendimas priimtas.
– Jūs esate kalbėjusi apie tai, kad po Gintauto Palucko atsistatydinimo tikrai buvo krizė – ir valstybėje, ir partijoje, ir koalicijoje. Ir kad tuomet kažkam reikėjo turėti drąsos, ryžto imtis formuoti naują koaliciją, naują Vyriausybę. To ryžto ir drąsos turėjote jūs, jūs ir tapote naująja premjere.
Bet tarp eilučių aš įžvelgiu kritiką dabartiniam premjerui, dabartiniam partijos pirmininkui – kad prieš metus jis tos drąsos, to ryžto neturėjo. Jis nesugebėjo suteikti, kaip jūs sakote, pirmosios pagalbos.
– Čia jūsų interpretacija, ne mano.
– O jūs to neįžvelgiate?
– Nieko aš…
– Kodėl pernai vasarą M. Sinkevičius negalėjo suteikti pirmosios pagalbos?
– Šitas klausimas turi būti adresuotas jam.
– O jūs turite savo vertinimą?
– Susidarė tokios aplinkybės ir kažkam reikėjo. Tada mes sutarėme, kad tuo žmogumi būsiu aš. Tas sutarimas vyko tarybos posėdyje, tikrai plačiame rate. Ir mes šitą sprendimą pristatėme visuomenei.
– Kai atsistatydino jūsų Vyriausybė, tuomet pasakėte – tai, kas įvyko birželio pabaigoje, turėjo įvykti praėjusių metų vasarą. Gana keistas pasakymas, nes, viena vertus, tai gali reikšti, kad nuo pat pradžių žinojote apie savo laikinumą. Kita vertus, gali susidaryti įspūdis, kad tą pirmąją pagalbą partijai, koalicijai, valstybei teikėte daugiau iš bėdos, nes daugiau nieko nebuvo.
Sakote – natūralu, kad partijos pirmininkas tampa ir ministru pirmininku. Bet tuomet keistai atrodo, kad devyniems mėnesiams tapote premjere. Tarsi jau žinojote, kad M. Sinkevičius bus partijos pirmininkas ir paskui perims premjero rolę.
– Nežinau, man visiškai nekeistai. Aš neslėpsiu – atėjau į politiką, nes norėjau tęsti tuos darbus, kurių negalėjau nuveikti profesinėse sąjungose. Tai buvo visiškai natūralus apsisprendimas ateiti į ministeriją. Aš atėjau su aiškia darbotvarke – ir dabar ją turiu. Aš tikrai žinau, ką noriu padaryti šitoje ministerijoje, ir pradėjau nuo labai svarbių reformų. (…)
Bet kiekvienas darbas yra darbas. Ir taip aplinkybės susiklostė, kad man teko garbė pereiti į Vyriausybės lygmenį ir tęsti darbotvarkę ne tik socialinėje srityje, bet nuveikti nemažai darbų dar ir kitose srityse. Tai su ta mintimi aš ir ėjau.
Buvau maksimaliai uždėjusi tam tikrus tikslus, o laikas buvo tikrai neramus – ir su hibridinėmis atakomis. Daug dalykų buvo ir, matyt, dar bus. Aš tikrai džiaugiuosi, kad kokios bebūtų diskusijos išorėje, man atrodo, aš garbingai atidirbau tuos metus. Kartu su komanda padarėme nemažai svarbių pokyčių ir gerų darbų. Mes kartu su Seimu patvirtinome rekordinį gynybos biudžetą, apie kurį konservatoriai tik kalbėjo ir nieko nepadarė. Mano valdoma Vyriausybė pagaliau įsteigė nacionalinį plėtros banką ILTE.
– Taip, daug darbų yra padaryta, bet noriu grįžti prie savo klausimo. Ar jūs pernai vasarą, socialdemokratų deleguojama į premjeres, žinojote, kad ateinate būti Vyriausybės vadove ne iki kadencijos galo?
– Dabar tai visiškai neturi reikšmės.
– Turi reikšmės. Jeigu jūs žinojote arba turėjote nuojautą, kad ateinate laikinai, ne iki kitų Seimo rinkimų, o kol naujasis partijos pirmininkas įgis visus įgaliojimus – tai gali iškelti papildomų klausimų.
– Aš norėčiau, kad viešoje erdvėje mes daugiau turėtume diskusijų apie tai, ką konkretūs politikai ateina ir realiai padaro dėl žmonių gerovės. Dažnai – ir pastaruosius metus tą man teko ypatingai ryškiai patirti – mes kalbame apie įvairias intrigas, apie įvairias paskalas, pletkus, mes aptarinėjame vienas kitą, kas, ką pasakė. Tai yra visiškai nereikšmingi, tuštybės mugės dalykai.
Bet mes pamirštame, kad mūsų šalis yra labai jautrioje geopolitinėje padėtyje, geografinėje padėtyje. Mes pamirštame, kokias rizikas kiekvieną dieną nešame ant pečių. Mes pamirštame, kad sprendimai turi būti orientuoti ne tik į tai, kas patinka – nepatinka, noriu – nenoriu, į tam tikrus interesus, bet sprendimai turi būti orientuoti į žmonių gerovę, į mūsų valstybės augimą. Ne tik saugumo, gynybos prasme, bet ir į ekonominį augimą.
Tai tų diskusijų nepatrauklumas, nebuvimas, o nuėjimas į patyčias, memus, paskalų aptarinėjimą sudaro tokį įvaizdį, kad iš esmės mes kiekvieną dieną skundžiamės dėl blogo gyvenimo, bet mums kažkodėl labiau rūpi susikoncentruoti į nereikšmingus dalykus. Aš esu šiek tiek kitoks politikas ir, kiek galėsiu, stengsiuosi sugrąžinti visus prie esminės diskusijos. Dėl ko mes visi esame? Dėl ko jūs esate savo darbo vietoje? Kodėl aš esu, dėl ko mes čia esame? Ką mes kiekvieną dieną padarome, dėl ko galėtume didžiuotis? Ne tai, ką išėję parūkyti papletkavojame vienas apie kitą, apie savo kolegą arba kaimyną, bet ką realiai mes savo darbe darome, kokią pridėtinę vertę atnešame? Ir jeigu jūs klaustumėte politikų tokių dalykų, tai jūs iškart atsirūšiuotumėte ir pamatytumėte, kas ir apie ką yra.
– Ministre, klausimai politikoje yra ir apie darbus, ir apie politinius procesus bei politinius santykius. Tai yra natūralu. Ypatingai jūsų ir G. Palucko premjeravimo metu tie santykiai…
– Tai nėra natūralu. Mes normalizuojame tai, mes normalizuojame. Bet jūs dabar sakote…
– Bet tai yra politinio debato dalis. Jeigu politinis debatas vyksta netgi tos pačios valdančiosios koalicijos gretose, jeigu jos gretose atsiranda sava opozicija, tai natūralu, kad tai yra tema ir svarbus klausimas.
– Politiniai debatai yra apie darbus ir apie sprendimus.
– Gerai, paimkime vieną iš darbų. Kapčiamiesčio poligono klausimas. Tuometė koalicijos partnerė „Nemuno aušra“ kritikavo, skleidė dezinformaciją. Tad buvo klausimai ir apie darbus, apie Kapčiamiesčio poligono projektą, bet kartu ir apie tai, koks yra politinis sutarimas.
– Labai svarbu pasižiūrėti į patį procesą. Kuomet tu turi įvairias partijas, net toje pačioje partijoje įvairius žmones su įvairiomis patirtimis, su įvairia vertybine sistema, su daug dalykų – tai natūralu, kad yra skirtingos nuomonės. (…)
Tai yra debatas – kai kiekvienas savo argumentus deda ant stalo ir mes žiūrime, kas yra priimtina, kas ne. Ir tada jau eina politinis sprendimas, nes galutiniai sprendimai vis tiek yra priimami aukščiausiu politiniu lygmeniu.
Ar tai būtų Kapčiamiestis, ar tai būtų visiškai kitas klausimas… Apie gynybą ir biudžetą irgi kiek buvo kalbėta, kad nebalsuos, viskas čia tau žlugs. Tai tie debatai…
– Na, „Nemuno aušrai“ buvo atseikėta pinigų melioracijai, dėl to buvo subalsuota.
– Melioracijai irgi reikia pinigų. Žemės ūkiui irgi reikia. Švietimui priėjome plius 100 mln., melioracijai – 15 mln. Tai čia negali lyginti tokių dalykų.
Debatai yra normalu. Skirtingos nuomonės yra normalu, svarbu (koncentruotis – Lrytas) ne į procesą. Mes čia dažniausiai ir įsiveliame į procesą, net ir viešajame sektoriuje…
– Bet ministre, ar procesas nėra svarbu?
– Svarbu, bet ne tiek detaliai. Procesas irgi svarbus, bet dar svarbiau yra rezultatas – ar mes pasiekiame (rezultatą – Lrytas), ar ne.
– Faktas. Ir proceso metu tas rezultatas gali keistis. Įsivaizduokime į Seimą ateinantį įstatymo projektą – po viso diskusijų proceso Seimo salėje, komitetuose ir panašiai, rezultatas gali tapti visai kitoks, negu buvo pirminis planas.
– Normalu. Tada už rezultatą politikai ir turi prisiimti atsakomybę. Už rezultatą privalo prisiimti atsakomybę, nes balsavo, kodėl balsavo ir kaip balsavo. Bet kai yra procesas, tai gali būti visiškai skirtingos nuomonės, gali visiškai sutapti ir tai yra kintamas dalykas, nes atsiranda vis naujų argumentų, tu pritrauki skirtingų ekspertų – viename etape vieni, kitame etape kiti, socialiniai partneriai. Visi teikia savo nuomones, tu vertini visus argumentus. Gali būti, kad įvairiuose klausimuose mes galime susiginčyti, išsiskirti, vėl grįžtame – tai yra normalus darbas ir normalus procesas. Bet labai svarbu, koks rezultatas – gynybos biudžetas buvo subalsuotas.
– Visiškai sutinku, bet, ministre, sakote, kad ir procesas svarbu, tai ir klausimai apie proceso eigą yra svarbūs. Bet užsisukome, judėkime toliau – neatsakėte, ar žinojote, ar nežinojote apie savo laikinumą.
Dabartinio premjero M. Sinkevičiaus komandoje dirba patarėjas Darius Kuolys. Jis tiesiai šviesiai sako – dar kai M. Sinkevičius nebuvo Vyriausybės vadovu, jis išreiškė kritiką ir socialdemokratų partijos, ir jūsų atžvilgiu. „Mano supratimu, jai nelabai sekėsi“, – teigia patarėjas. Patarėjo ir premjero pozicijos tapačios? Jūs D. Kuolio žodžius perskaitote tarsi M. Sinkevičiaus žodžius?
– Aš net negirdėjau, kad jis apie tai sakė.
– „Mano supratimu, jai nelabai sekėsi“.
– Jeigu jūs klaustumėte, tarkim, paimkite visą Lietuvą ir apklauskite visus žmones. Tai bus skirtingų nuomonių.
– Matyt, ne kiekvienas Lietuvos žmogus yra premjero patarėjas.
– Tai koks skirtumas, kokią poziciją užima? Kiekvienas vertina savaip.
Pavyzdžiui, ką aš patyriau per tą neilgą politinį kelią – žmonių nuomonės keičiasi dar ir priklausomai nuo tavo sprendimo. Net tas pats žmogus šiandien gali pasakyti „o Dieve, viskas labai blogai“, rytoj padarai kitą sprendimą, žiūrėk, jis jau tave giria, sako „tu nuostabi“, trečią dieną dar gali būti kitokia nuomonė arba išvis neutrali. Tai tos nuomonės nuolatos keičiasi.
Kaip sakau, nepabuvus toje vietoje, man atrodo, labai sunku būtų įvertinti, nes mes dažniausiai vertiname vieną ar kitą poziciją visiškai iš to taško, nesuprasdami, o kaip iš tikrųjų viskas vyksta viduje.
Pavyzdžiui, ministerijoje viskas yra daug atviriau. Nėra tokių aplinkybių, apie kurias tu negali viešai kalbėti. Nėra daug tokių dalykų, kur tu kartais atsistoji prieš klausimą ir tu tiesiog jo negali atsakyti dėl to, kad tave riboja tam tikri įstatymo straipsniai. Ir tada visi į tave pažiūri, niekas nesupranta ir tiesiog pradeda kalbėti apie tavo kompetencijos stoką.
– Stabtelkime tiek šiuo momentu. Minėjau, ką sako dabartinio premjero patarėjas apie jūsų vadovavimą Vyriausybei. Viešojoje erdvėje buvo visuomenininkų, kurie jums konstatavo Daningo-Kriugerio efektą. Ir viso premjeravimo metu kelti klausimai dėl jūsų kompetencijų – ar Inga Ruginienė turi pakankamai žinių, supratimo, kaip veikia valstybė, ar žino plačiau nei socialinė apsauga ir darbo politika. Turėjo, jūsų vertinimu, nors kiek pagrindo keliamos abejonės dėl jūsų kompetentingumo?
– Man tai nebuvo visiškai nauja. Kai dirbau profsąjungose ir tik man reikėjo išsižioti apie didesnį atlyginimą, kurio nusipelnė darbuotojai, apie geresnes darbo sąlygas, apie tai, kad darbdaviai turi susiimti ir jiems turi galioti pakankamai griežtos taisyklės pasirūpinti darbuotoju darbo vietoje – tai aš girdėjau lygiai tokius pačius komentarus. „Ji nesupranta, apie ką šneka, kaip mes galime kelti darbo užmokestį, kai nėra galimybių? Ji visiškai nekompetentinga, ji ekonomikoje nieko nesupranta“. Ištisai lydėjo tokia…
– Tai kritiką ir keliamas abejones jūs daugiau priimate kaip įrodymą, kad jūs teisingai darote dalykus?
– Ne, aš taip nevertinu. Aš tik tiesiog sakau apie savo patirtį.
Tiesiog čia yra tokia pozicija, kai tave vertina iš visų kampų. Kai tu ateini ir parodai empatiją, kad tau ne vis vien ir tau rūpi net ir tas labiausiai pažeidžiamas žmogus, kad tau rūpi nevyriausybinės organizacijos, kas kažkodėl visada lieka išorėje ir už paraštės ribų. Mes dažnai skiriame prioritetą infrastruktūrai, gynybai. Bet kas tos nevyriausybinės organizacijos? Kodėl jos gali visada kaip nors pabūti ir šiek tiek nuošalyje?
Kai tu ateini ir ištrauki tuos dalykus, kurie visą laiką buvo nuošalyje, tai visiems atrodo, kad tu nelabai supranti apie jau nusistovėjusius procesus ir principus, nes tu juos pradedi keisti. Tai, kaip ir sakau, tas vertinimas vieniems gali patikti, kitiems gali nepatikti. Iš tikrųjų, jaučiuosi prieš save sąžiningai, kad aš niekada nesistengiau pataikauti. Metai buvo sunkūs, visokių vertinimų ir nuomonių girdėjau, bet aš ir nesistengiau pataikauti ir kažkaip save laužyti ir keistis.
– Bet vis tiek reflektavote savo vadovavimą Vyriausybei, praėjo jau beveik du mėnesiai – buvo momentas, koks nors sprendimas, žingsnis, kur ta kritika buvo, jūsų vertinimu, pelnyta?
– Kritika yra kritika. Dabar sakyti, kad per metus nepadariau klaidų, irgi būtų neteisinga. Visko buvo ir buvo kai kurie dalykai, kai niekas nežinojo, ką reikia padaryti – net aukščiausio lygio specialistai nežinojo, koks sprendimas turėjo būti. Natūralu, tada visi žiūri į galutinį žmogų, į premjerą, ir tu turi iš viso katilo argumentų padaryti sprendimą. Ir taip, eini bandymo keliu, nes niekas iki šiol šito klausimo niekada nesprendė. Tada, natūralu, padarai sprendimą, matai jo trūkumus, taisai ir prieini prie to rezultato, kuris pagaliau pradeda tave džiuginti.
Ar tu būtumei premjeras, ar ministras, ar dirbtumei kokį kitą vadovaujamą darbą – čia yra labai natūralus procesas. Labai smagu pasižiūrėti į praeitį, kuomet jau yra susiformavusi praktika, tai tu gali arba ją tęsti, arba ne, tai tau jau lengviau padaryti sprendimą. Bet jeigu yra tokios aplinkybės, kuomet niekada nebuvo tokios praktikos ir tu kreipiesi į visus, net aukščiausio lygio specialistus ir niekas nežino sprendimo, visi bando kaip tik nusikratyti atsakomybės priimti tą sprendimą – tai tu supranti, kad greičiausiai prarasi dalies visuomenės meilę, bet sprendimas turi būti priimtas.
– Vienas toks atvejų, kada sulaukėte labai daug kritikos – tai komandiruotės į Milaną, į Vatikaną. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pripažino, kad šiurkščiai pažeidėte įstatymą, jūs šį sprendimą esate apskundusi teismui. Vis tik, iš dabartinės perspektyvos žiūrint – manote, kad šiais atvejais viską padarėte teisingai?
– Aš elgiausi sąžiningai. Priimant bet kokį sprendimą, aš tikrai pasitikėjau kanceliarijos specialistų vertinimu ir žiūrėjau, kaip buvo padaryta anksčiau. Pasižiūrėjus chronologiją, net nuo Andriaus Kubiliaus, daug premjerų mes peržiūrėjome, ką tokiais atvejais iš tikrųjų darė kiti premjerai ir kaip buvo daromi sprendimai. Tai turiu prisipažinti, kad būdavo daugiau atvejų, kuomet būdavo važiuojama su šeima.
– Ir G. Paluckas, ir Saulius Skvernelis taip vyko. Čia nebūtinai apie Vyriausybę galima kalbėti. Prezidento sudaromose delegacijose būna ir pirmoji ponia.
– Ir greičiausiai, kad nesumoka, ar ne? (šypsosi)
Tai aš važiavau lygiai tokiais pačiais principais, kaip ir važiavo buvę premjerai. Ir tiktai ten, kur to protokolas reikalavo, nes mano užsienio vizitų buvo daug daugiau ir man tikrai buvo nelengva net ir šeimą įkalbėti. Tie sprendimai yra sudėtingi, nes mano šeima visiškai nebėga paskui viešumą ir jie stengiasi likti šešėlyje. Tai man teko juos įkalbėti, kad taip reikia. Reikia dėl to, kad reikia, dėl valstybės reikia padaryti.
Na, bet atsitiko, kaip atsitiko. Ir bet koks kitas premjeras galėjo būti apskųstas ir, matyt, būtų tas pats rezultatas.
– M. Sinkevičius, matyt, jau pasimokė iš jūsų patirties, nes dabar jis vyko į komandiruotę Estijoje, kur buvo neformali Baltijos premjerų taryba.
– Kiekvienais metais vyksta.
– Taip. Ir vyko kartu su savo sutuoktine. Jos nebuvo nei delegacijoje, ji apsimokės savo kelionės išlaidas. Teisingai elgiasi premjeras?
– Jis negali kitaip elgtis, nes dabar yra suformuota praktika. Kai aš atėjau, tokios suformuotos praktikos nebuvo. Tai dabar turime VTEK išvadą ir, jeigu teismas nenuspręs kitaip, tai ir ateities premjerai lygiai taip pat turės turėti taisykles.
Mes juk kreipėmės į VTEK ir paklausėme, kaip reikia (elgtis – Lrytas). Tu darai pagal suformuotą praktiką ir mes jų paklausėme – jūs pasakykite, yra labai svarbu ateičiai, kaip tu turi elgtis. Tai jie net nepasakė, kaip reikia elgtis, net nepasakė, kokia turėtų būti praktika. Gavome tiktai šaltą atsirašymą, kad jie neaiškina.
Sakau – kai yra viena praktika, tau ją reikia keisti, tai tokių bandymų keliu žiūri, kaip teisinga. Na, tai kažkas turi, matyt, būti paaukotas.
– Dabartiniai premjero skandalai – visą vasarą diskutuojama, ar jo disertacija yra plagiatas, ar ne plagiatas…
– Nieko neskaičiau.
– Dabar keliami klausimai dėl jo sutuoktinės darbų Kauno rajono savivaldybėje ir „Raudondvario dvare“. Jums kyla klausimų dėl premjero disertacijos ar dėl jo žmonos darbų?
– Aš negaliu vertinti. Aš nežinau detalių nei vienoje, nei kitoje situacijoje.
– Viešojoje erdvėje tai labai plačiai aptarinėjama.
– Viešojoje erdvėje apie mane visko tiek vaikščiojo, kas buvo toli nuo realybės. Bet tiesiog reikėjo susitaikyti su tuo, kad taip yra.
– Ir šiuo atveju viskas toli nuo realybės?
– Aš nežinau, aš negaliu vertinti. Aš nežinau situacijos. Mano interpretacija gali būti ir klaidinga, nes tikrai nežinau. Nei aš dalyvavau tuose procesuose, kai buvo rašomas darbas, nei aš esu artima draugė ir mačiau tą procesą, kad dabar galėčiau tikrai pakomentuoti. Nei tame kitame atvejyje.
Aš visada sakau tokį standartinį dalyką: jeigu yra pažeidimas, tai atitinkamai institucijos turi sureaguoti arba turi būti skundžiama institucijoms ir viskas. Tai lygiai taip pat ir su manimi kažkam pasirodė, kad tai yra pažeidimas. Galbūt gerai, atsiras dabar gera praktika. Tai negaliu komentuoti to, ko nežinau.
– Jūs kolegai interviu metu sakėte, kad po premjeravimo galėtumėte dirbti jau bet kur. Jeigu politinė konjunktūra vėl keistųsi, po kitų Seimo rinkimų socialdemokratai taip pat figūruotų valdančiojoje daugumoje – bristumėte į tą pačią upę, jeigu partija pasiūlytų?
– Tai palaukite, dar pirmininkas niekur nedingo. Jūs jau taip modeliuojate, kad jam liko tik dveji metai.
– Bet jūs esate kalbėjusi, kad prezidento rinkimuose, kurie vyks praėjus pusmečiui po Seimo rinkimų, logiškas socialdemokratų kandidatas būtų partijos pirmininkas. Tai pirmininkas negali būti ir premjeras, ir prezidentas vienu metu.
– Kai susiformuos tokios aplinkybės, tada galėsime ir kalbėti.
– Sakote per anksti dar kol kas apie tai kalbėti?
– Vienintelį dalyką, ką galiu pasakyti, kad iš tų metų išsinešiau tikrai didžiulę patirtį. Dabar yra du nesulyginami žmonės – Inga Ruginienė pirmais metais ministerijoje ir dabar. Tai ši mokykla, kurią aš praėjau, tiek profesionaliai, tiek per viešuosius ryšius, bendravimą su visuomene – ji tikrai man paliks labai didžiulę patirtį ir visai kitokį subrendimo laipsnį. Tai tą aš išsinešu ir aš esu tam labai dėkinga. Ir dėl to nesigailiu nei minutės, kad aš ėjau šitą žingsnį. Buvo sunku, bet buvo verta. Buvo daug gerų dalykų padaryta. O dabar – dar tikrai mano darbotvarkėje ne visos varnelės uždėtos ir aš turiu uždėti tas varneles.
– Atsispiriant nuo to, kad po premjeravimo galite dirbti bet kur – kur jūs norėtumėte dirbti po likusių dviejų metų ministerijoje?
– Sunku pasakyti.
– Matote save toliau liekant politikoje?
– Savo gyvenime esu dirbusi tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Aš turiu įvairios patirties. Viena, kas tikrai yra aišku, kad mano vertybės per tiek daug metų nepakito ir, turbūt, nepakis. Norėčiau realiai atnešti naudą žmonėms ir, turbūt, rinktis tą sferą, kur galėčiau tą padaryti. Dėl to ne veltui aš atėjusi į politiką pasirinkau būtent šią ministeriją. O po dvejų metų – žiūrėsime, kur tas likimas nuves ir kaip pavyks tuos dvejus metus dirbti.
