Tadas Kreišmontas
Ar ši karinė sąjunga pakeis pasaulines žaidimo taisykles?
Šešios ar net septynios musulmoniškos valstybės galėtų prisijungti prie Mekos gynybos pakto. Saudo Arabijos, Turkijos ir Pakistano susitarimas galėtų apimti didelę Artimųjų Rytų dalį.
Profesorius Radosławas Fiedleris sušvelnina ginčus, pabrėždamas, kad karinis paktas dar toli gražu neaiškus ir kad jis pirmiausia skirtas būti diplomatiniu įrankiu ir diskusijų tema derybose su JAV.
Pakistano užsienio reikalų ministras paskelbė, kad prie Mekos gynybos pakto nori prisijungti daugiau musulmoniškų šalių. Rugpjūčio 31 d. Ishaqas Daras pareiškė, kad prie pakto prisijungė šešios ar septynios šalys.
Vadinamasis Mekos paktas yra gynybos susitarimas, kurį rugpjūčio pradžioje pasirašė Saudo Arabija, Turkija ir Pakistanas. Tikslus dokumento turinys nebuvo atskleistas. Tačiau pasirašiusios šalys paskelbė pareiškimą, kuriame pabrėžė, kad ginkluotas išpuolis prieš vieną iš jų bus traktuojamas kaip išpuolis prieš visas šalis.
„Tai numatyta kaip daugiašalis, politinis susitarimas“, – interviu „Interia“ sako Poznanėje įsikūrusio Adomo Mickevičiaus universiteto Ne Europos politinių studijų katedros vedėjas profesorius Radosławas Fiedleris.
„Kad tai būtų gynybinis aljansas, jam reikia bendro vadovavimo ir bendrų pratybų, o iki to dar toli gražu neaišku“, – tęsia jis.
Tai nereiškia, kad projektas beprasmis. Jis jau vykdo savo užduotis, nors jos ir nėra karinio pobūdžio.
Pradėkime nuo to, kas gali prisijungti prie Mekos gynybos pakto.
Kol kas yra Saudo Arabija – didžiausia Artimųjų Rytų šalis, Turkija – NATO narė, turinti savo didelę gynybos pramonę, ir Pakistanas, turintis branduolinius ginklus.
Tarp potencialių kandidatų išsiskiria Egiptas. Šalis turi vieną didžiausių armijų regione. Analitikai skaičiuoja, kad iniciatyvoje galėtų dalyvauti Kataras Bahreinas, Sirija, galbūt ir Jordanija bei Irakas, nors šios šalys labai priklauso nuo JAV politikos.
Bangladešo valdžia taip pat teigiamai reagavo į paktą, kuris, šiai šaliai prisijungus, išplėstų susitarimą už Artimųjų Rytų ribų.
Aljansas, kurį daugiausia sudaro musulmoniškos šalys, skirtas skatinti bendrą saugumą ir stabilumą regione. Problema ta, kad iki tikros, abipusės sąjungininkų atskaitomybės dar toli gražu nėra.
„Tai diplomatija“, – sako profesorius Fiedleris, rodydamas į dvišalį gynybos paktą, pasirašytą tarp Pakistano ir Saudo Arabijos 2025 m. rugsėjį.
„Jie turėjo faktinį gynybos susitarimą. Iranas užpuolė Saudo Arabiją, o ką padarė Pakistanas? Tik tarpininkavo“, – pažymi jis.
Jis taip pat pabrėžia, kad Artimųjų Rytų dėlionėje kuo daugiau šalių yra aljanse, tuo jis mažiau stabilus.
„Kiekvienas turi skirtingus interesus. Pavyzdžiui, Saudo Arabija turi problemų su husiais Jemene, bet nebūtinai su Kuveitu. Šalys skirtingai žiūri į santykius su Jungtinėmis Valstijomis, Izraeliu ir Iranu. Turkija nesutaria su Izraeliu, o Saudo Arabija taip pat nepatenkinta Izraelio politika, tačiau laiko jį atsvara Iranui“, – pabrėžia mūsų šaltinis.
Jis taip pat vertina, kad ši sąjunga pirmiausia yra geopolitinis signalas.
Pasak Fiedlerio, naujasis aljansas negalės atlikti Jungtinių Valstijų vaidmens Artimuosiuose Rytuose vien dėl to, kad kai kurios šalys, pavyzdžiui, Saudo Arabija, yra struktūriškai susijusios su Jungtinėmis Valstijomis.
Tačiau Vašingtono požiūris čia yra esminis. Todėl susitarimas tarp musulmoniškų valstybių turėtų būti laikomas argumentu derybose su Vašingtonu dėl jo politikos regione peržiūros.
„Šis paktas yra preliudija, signalas, galbūt svertas derybose su amerikiečiais, pagrįstas argumentu: mes turime saugumo alternatyvą ateinantiems metams, todėl turėtumėte nusileisti, sumažinti kainas ir laikytis labiau koordinuotos politikos. Nes Jungtinės Valstijos, kurstydamos karą su Izraeliu prieš Iraną, įmetė šias regiono šalis po dideliu greičiu lekiančiu tramvajumi. Saudo Arabija skaičiuoja milijardus dolerių nuostolių dėl karo. Tai signalas, kad jiems nepatinka tam tikri dalykai. Per daug chaoso ir per daug išlaidų“, – pabrėžia profesorius.
Tuo tarpu tarp analitikų komentarų dažniausia tezė yra ta, kad Mekos gynybos paktas pirmiausia yra signalas Izraeliui ir Iranui.
„Žinoma, taip pat. Bet Iranas supras, ar tai popierinis tigras. Izraelis taip pat. Tai atkaklūs žaidėjai, kurie šį susitarimą laiko diplomatija, stipriais žodžiais ir galiausiai ribotais veiksmais“, – pabrėžia Fiedleris.
Jis taip pat priduria, kad prireiks daug metų, kol paktas taps tikra sąjunga, panašia į NATO, su bendra vadovybe, keitimusi žvalgybos informacija ir koordinuota politika.
„Niekas neketina leisti Jungtinėms Valstijoms greitai pasitraukti iš regiono. Tai struktūriškai neįmanoma, nes neįmanoma per naktį pakeisti didžiausio ginklų tiekėjo“, – interviu „Interia“ padarė išvadą Radosławas Fiedleris.
Pasidalinkite su draugais
